Tas, kas gimė turi mirti – 5 skyrius

K: Ar liudijanti sąmonė yra nuolatinė ar ne?

A: Ji nėra nuolatinė. Žinantis kyla ir susitapatina su pažinimo objektu. Tai, kur randasi tiek žinantis, tiek pažinimo objektas yra anapus laiko. Čia netinka žodžiai nuolatinis ar amžinas.

K: Miego metu nėra nei pažinėjo nei pažinimo objekto. Kas palaiko kūną jautrų ir imlų?

A: Žinoma, tu negali sakyti, jog pažinėjo nebuvo tuo metu. Daiktų ir dalykų patyrimo nebuvo tuo metu, štai ir viskas. Tačiau patyrimų nebuvimas taip pat yra patirtis. Tai lyg įėjimas į tamsų kambarį ir pasakymas: „Aš nieko nematau“. Aklas žmogus nuo gimimo žino ką reiškia tamsa. Panašiai, tik žinantis supranta, kad jis nežino. Miegas yra atminties praradimas. Gyvenimas tęsiasi.

K: O kas yra mirtis?

A: Tai yra gyvybinių procesų pokytis konkrečiame kūne. Integracija baigiasi ir prasideda disintegracija.

K: O kaip su žinančiu? Išnykstant kūnui ar žinantis taip pat išnyksta?

A: Taip kaip kūno pažinėjęs atsiranda gimstant, taip jis ir išnyksta su mirtimi.

K: Ir nieko nelieka?

A: Gyvenimas lieka. Sąmonei reikia priemonės, instrumento, kad ji galėtų pasireikšti. Kai gyvenimas sukuria kitą kūną, dar vienas žinantis pasireiškia būtyje.

K: Ar yra priežastinis ryšys tarp kūno-pažinėjų ar kūno-proto?

A: Taip, yra kai kas ką galima pavadinti atminties kūnu, priežastingumo kūnu, įrašu visko apie ką buvo pagalvota, norėta ir padaryta. Tai lyg vaizdinių debesis laikomas kartu.

K: Kas yra šis atskiros egzistencijos pojūtis?

A: Tai yra atskirame kūne atspindys vienos tikrovės. Šiame atspindyje ribotas ir beribis yra supainiojame ir laikoma vienu. Išnarplioti šią painiavą yra Jogos tikslas.

K: Ar gi ne mirtis užbaigia šią paniavą?

A: Mirtyje miršta tik kūnas. Gyvenimas nemiršta, sąmonė nemiršta, tikrovė nemiršta. Ir gyvenimas niekada nebūna toks gyvas kaip po mirties.

K: Bet ar vienas neatgimsta iš naujo?

A: Tai kas gimė, turi mirti. Tik negimęs yra nemirtingas. Surask tą, kuris niekada nemiega ir niekada neprabunda, kurio blyškus atspindys yra mūsų pojūtis „Aš“.

K: Kaip man tai atrasti?

A: Kaip tu atrandi ką nors? Išlaikydamas širdį ir protą sutelktą ties kažkokiu dalyku. Turi būti susidomėjimas ir nuolatinis atminimas. Atsiminti tai ką turi prisiminti yra sekmės paslaptis. Prie to prieisi per nuoširdumą.

K: Ar norite pasakyti, kad pakanka vien noro sužinoti? Aišku, kad reikia ir kvalifikacijos ir galimybių.

A: Šie dalykai ateis su nuoširdumu. Ypatingai svarbu yra išlikti laisvam nuo prieštaravimų: tikslas ir kelias neturi būti skirtinguose lygmenyse; gyvenimas ir šviesa neturi ginčytis; elgesys neturi išduoti tikėjimo. Vadink tai sąžiningumu, vientisumu, visuma; tu neturi grįžti atgal, apleisti užkariautą žemę. Atkaklumas ir sąžiningumas siekiant galutinio tikslo padės jį pasiekti.

K: Atkaklumas ir sąžiningumas yra tikrai dovanos! Tačiau aš neturiu nei vieno nei kito.

A: Viskas ateis su laiku. Ženk pirmą žingsnį. Visi palaiminimai ateina iš vidaus. Atsigręžk į vidų, „Aš esu“ tu žinai. Būk su tuo visą laiką, kurį gali skirti, kol tai taps spontanišku veiksmu. Nėra paprastesnio ir lengvesnio kelio.

Parašykite komentarą