Svarbiausia dvasinė praktika – nereaguoti

Nors obelis ir negali kalbėti, ant jos auga nuostabūs obuoliai. O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kad tas pats obuolių medis gali mąstyti, taip kaip mąstome mes. Jis apsidairytų aplinkui ir pasakytų, „Aš nenoriu būti šalia to medžio, jis yra kitos spalvos ir man tai nepatinka. Man nepatinka gėlės esančios aplinkui mane. Man nepatinka mano obuolių spalva. Man nepatinka tas ir anas.“ Jis taptu irzlus ir neramus, o galiausiai ir numirtų nuo tokių minčių. Bet, kadangi medis nemąsto, juo pasirūpina jėgos. Ir jis išauga į gražią obelį su sultingais obuoliais. Tai pasakytina apie visą gamtą ir kūdikius.

Tik kai mes suaugame, mes tampate burbančiais idiotais. Mes pradedame vertinti, rinktis, daryti išvadas apie tai kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, tą ar aną. Mes pradedame lyginti ir įsitraukiame į tą visą nesąmonę. Tai yra tai, kas mus laiko. Tai yra tai, kas mus sulaiko nuo prabudimo – mūsų mintys. Jei tik mes būtume kaip medžiai, kaip gėlės, kurios auga ten kur jas pasodini, ir jos nesako, „Aš geriau augčiau kitoje gatvės pusėje. Kieno nors kito darže.“ Gėlė priimą viską taip kaip yra ir išauga į nuostabią gėlę.

Pažvelkite į save, į visus savo išankstinius nusistatymus, į visus nemėgstamus dalykus, į visus dalykus, kurie, jūsų manymu, yra neteisingi pasaulyje. Kas tu toks, kad tikėtum, jog su šiuo pasauliu yra kažkas negerai? Ar tu sukūrei šį pasaulį? Jūs neturėjote visiškai nieko bendro su tuo. Jūs atsiduriate čia kaip svečias. Mes turime įprasti būti su medžiais, su gėlėmis, su gyvūnais, mineralais ir su žmonėmis. Mes nesame čia, kad ką nors pakeistume. Dėl to, kad žmogus keičia daiktus, jis kenčia. Turite išmokti palikti daiktus ramybėje, palikti save ramybėje.

Parašykite komentarą