Mitybos moralė

Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad norint turėti gerą sveikatą ir jėgų būtina daug valgyti. Tačiau yra atvirkščiai: daug valgant organizmas pavargsta, apsunkinamas ir sutrinka virškinimas, atsiranda pasekmių, kurių beveik neįmanoma pašalinti. Štai taip dėl klaidingos nuomonės kyla visokios ligos.

Iš tikrųjų alkis pratęsia gyvenimą. Būdami sotūs ar persivalgę, jūs apsunkstate, darotės mieguisti ir neturite jokio noro tobulėti. Tuo tarpu jei atsikelsite nuo stalo jausdami lengvą alkį ir atsisakysite kelių pageidaujamų kąsnių, eterinis kūnas gaus impulsą pakilti į aukštesnes sri tis ieškoti elementų, kurie užpildytų jumyse likusią tuštumą. Po kelių minučių jūs ne tik ne­ bejausite alkio, bet pasijusite daug lengvesni, gyvybingesni, labiau nusiteikę dirbti, nes tie elementai, kurių ieškoti eterinis kūnas keliavo į erdvę, yra aukščiausios kokybės. Atvirkščiai — jei jūs prisivalgote sočiai ar net persivalgote vien dėl to, kad valgyti malonu, kaip tai daro daugelis žmonių, jūs niekad nesijausite sotus ir sutrikdysite organizmo pusiausvyrą. Valgant per daug organizmas persipildo, eterinis kūnas pervargsta, negali atlikti savo funkcijų; tuo metu kai kurios žemesniosios astralinės būtybės, pajutusios šį maisto perteklių, veržiasi dalyvauti puotoje, kurią jūs nesąmoningai suruošėte. Todėl netrukus jūs pajuntate tuštumą ir vėl imate valgyti, kad ją užpildytumėte… Nepageidaujamos būtybės tuomet ir vėl sugrįš. Taigi jūs tampate puikiu jauku, pritraukiančiu ir maitinančiu išalkusias žemąsias astralines būtybes, kurios vaišinasi jūsų sąskaita. Sakydamas, kad nuo stalo reikia atsikelti neprivalgius, turiu mintyje tik lengvą alkio jausmą. Jeigu jūsų organizmas nuolat negauna būtiniausių medžiagų, eterinis kūnas šio trūkumo negali kompensuoti. Bet jei iš vieno kilogramo atimsite 20 gramų, eteriniai elementai tuoj pat prisijungs prie jūsų suvalgyto maisto, dėka jų jausitės lengvesni, geriau nusiteikę.

raw food diet Mitybos moralė

Kiek kartų aš dariau šį bandymą ir valgiau truputį mažiau, negu būtina, kad nejausčiau alkio! Sakysite: „Bet yra pagunda, norisi toliau valgyti!” O, aš gerai žinau, kas yra pagunda! Bet kam jums duotas protas ir valia? Tai puiki proga juos lavinti! Netgi per didžiausias puotas, šventes, priėmimus reikia gebėti atsisakyti. Aš dažnai atsisakau. Visur, kur būnu pakviestas, man siūlo įvairiausius patiekalus, bet aš iš anksto perspėju: „Neruoškite man nieko ypatingo, duokite truputį salotų, keletą vaisių”. Aišku, jie į tai nekreipia dėmesio, ruošia įmantriausius valgius ir pamatę, kad aš tik truputį paragavau, būna nusivylę. Juo blogiau jiems — reikėjo ti kėti tuo, ką sakiau.

Jau seniai aš supratau, ką prarandame, leisdami sau persivalgyti: mes užmokame tuo, kad netenkame subtilaus, daug subtilesnio už geriausius patiekalus elemento. Jūs taip pat turite atsisakyti to, ką jums siūlo. Jei neatsisakysite, būsite nepajėgūs atlikti labai svarbaus darbo. Kai reikės dirbti dvasinį darbą kuris jūsų laukia, būsite sotūs ir ganėtinai apsnūdę. Jums negalima apsnūsti, nes reikia atlikti šį darbą! Be abejo, kiekvienas pats turi žinoti, kiek maisto jam derėtų valgyti. Turime skirtingus skrandžius, aš tai žinau, buvau gyvenime sutikęs keletą fenomenų. Pavyzdžiui, Čeko, Bulgarijos Brolijos brolis: jo apetitas stulbindavo vi sus, niekada jis neatrodė pasisotinęs. Tai buvo malonus, paslaugus, visada besišypsantis, visų mylimas jaunuolis. Kadangi jis buvo nepaprastai stiprus, nešdavo visų bagažą. Kai Brolija kopdavo į Musalos kalną jis apsikraudavo nešuliais tarsi koks asilas. Seserys, ypač vyresnio amžiaus, jam duodavo nešti savo daiktus, ir jis tai darydavo be atsikalbinėjimų. Atsigręžę kelyje matydavom didžiulį judantį kūną. Negana to, dažnai ekskursijų metu jis ant nugaros nešdavo samovarą, kuriame broliai ir seserys virdavosi arbatą su degančiomis žarijomis: vanduo užvirdavo, mes girdėdavome švilpimą matydavome dūmus, o Čeko ramiai judėdavo pirmyn it koks garvežys. Aišku, dėl gero charakterio jį visi mėgo ir norėjo su juo bendrauti. Bet visur, kur tik nueidavo, jis suvalgydavo viską kas buvo ant stalo. Jeigu norėjome ką nors išsaugoti, reikėjo pa slėpti, kad jis nepamatytų, nes viskas bematant dingdavo šiame unikaliame skrandyje. Kai įsikurdavome prie Rilo ežero, kartais dalis mais to sugesdavo ir jį atidėdavome į šalį, kad iš­ mestume. Sykį seserys, dirbusios virtuvėje, norėjo tai padaryti, bet maisto neberado — Čeko jį buvo suvalgęs. Beje, ką jis be suvalgytų, niekada nesirgo. Mokytojas Petras Denovas suprato, koks ypatingas žmogus buvo Čeko, ir siųsdavo pas jį visus neturinčius apetito: žiūrint, kaip Čeko valgo, jiems grįždavo apetitas. Taip, tai buvo tikras fenomenas. Bet tai dar ne viskas. Kai neturėdavo kitų reikalų, Čeko kurdavo poemas. Jis galvojo, kad poezija yra tai, kas rimuota, ir todėl rašė bet ką, visokias beprasmybes, bet jas surimuodavo. Kai jis skaitydavo savo „poemas”, mes netverdavome juoku. Čeko suprato, kad mes šaipomės iš jo, bet ramiai, su šypsenėle — jis niekada neįsižeisdavo dėl pašaipų ar kritikos — vakarais prie laužo tęsdavo skaitymą. Tačiau vieną dieną jis pradėjo rašyti tikrą poeziją. Visi buvo nustebinti ir niekas iš jo daugiau nebesišaipė. Vėliau jis panoro kurti muziką dainas. Mes ir vėl ėmėme juoktis: Čeko —kompozitorius!

Bet netrukus pastebėjome, kad broliai ir sese­ rys, vaikščiodami po kalnus prie Rilo ežero, niūniuoja Čeko melodijas. Jis buvo elektrikas, ir vieną dieną dirbantį ant elektros stulpo j į nutrenkė elektros srovė. Jis nukrito ir žuvo. Visi jo gailėjosi. Praėjo jau 50 metų, o aš dar dažnai galvoju apie jį. Nuo to laiko niekada nebe sutikau žmogaus panašiu skrandžiu.

Bet jūs nesate Čeko ir privalote žinoti, jog nesaikingas valgymas kenkia sveikatai. Dar daugiau — persivalgydami mes atimame maistą iš kitų. Vieni valgo per daug, o kiti nepakankamai, todėl sutrinka pasaulio pusiausvyra. Nesusipratimai, revoliucijos, karai kyla iš geismų, godumo, saiko trūkumo, kaupiant turtus (maistą, žemę, daiktus), kurių kiti neturi. Kolektyvinė sąmonė nėra tiek išsivysčiusi, kad būtų suvoktos ir įžvelgtos tolimos pasekmės ir sukrėtimai, kuriuos šios tendencijos gali išprovokuoti. Poreikis griebti, suryti daugiau negu reikia verčia pavergti kitus ir netgi, esant bent kokiam pasipriešinimui ar opozicijai, juos sunaikinti. Net menkiausia priežastis gali sukelti didžiulę katastrofą. Tad šį instinktą reikia įvertinti, pradėti valdyti ir reguliuoti gerokai iš anksto. Nekontroliuojamas jis gali išaugti iki tokių milžiniškų proporcijų visose gyvenimo srityse, kad taps didelių nelaimių šaltiniu. Todėl mokinys valgydamas turi išmokti nepažeisti saiko. Jis turi gebėti sustoti dar prieš pasisotindamas. Kai mes negalime susilaikyti valgydami, puoselėjame savyje nenatūralius norus ir tampame panašūs į turtuolius, kurie turi liguistą poreikį viską susigrobti. Jie jau yra turtingi, bet jų ambicijos ir geismai tokie milžiniški, kad jie norėtų praryti visą pasaulį.

Jėzus kalbėjo, jog lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dangaus karalystę. Per du tūkstančius metų šis vaizdingas išsireiškimas nebuvo išaiškintas ir tiems, kurie nežino, kokiu argumentu Jėzus rėmėsi, jis atrodo keistas. Iš tikrųjų Jėzus kalbė­jo ne apie fizinį, bet apie astralinį kūną. Turtuolio astralinis kūnas yra toks padidėjęs, išsipūtęs nuo geismų pertekliaus, pavirtęs neaprėpiamu augliu, trukdančiu įeiti net pro labai plačius Dievo karalystės vartus. Tuo tarpu kupranugario astralinis kūnas labai mažas, nes jis pasitenkina mažu. Būtent todėl jis nugali dykumas; ten, kur visi žūva, kupranugaris ištvermingai tęsia savo kelionę.

Taigi matote, kad tie, kurie niekada nesidomėjo šiuo klausimu ir valgo neprotingai, ugdo savo astraliniame kūne auglius, kurie sutrukdys jiems įeiti pro Dangaus vartus. Tuo pačiu jie dar įklimpsta skolose, nes ima tai, kas priklauso kitiems, o toks elgesys yra priešiškas dvasinio gyvenimo įstatymams, kurie reikalauja organizuotumo, teisingo ir harmoningo daiktų padalijimo.

Jei aukštosios esybės mato, kad jūs turite egoistinį ir grubų mentalitetą jos nepriims jūsų į savo tarpą. Jos jums pasakys: „Pasilikite žemai, džiunglėse, ten, kur žvėrys ėda vienas kitą, ten jūsų vieta”, ir jūs dejuosite, kad jus skriaudžia. Kadangi jūs gyvenote ne pagal Didžiosios Visuotinės Baltosios Brolijos nuostatas, ir Dangaus vartai bus jums užverti. Reikia suprasti, kad mitybos klausimas neapsiriboja tik fizine puse. Tas pats įstatymas galioja ir jausmams bei mintims. Įsimylėjėliai, kurie nesaikingai naudojasi vienas kitu, taip pat savo astraliniuose kūnuose išsiaugins auglius, ir Dangaus vartai jiems užsidarys. Kad Dangus jiems uždarytas, rodo tai, jog jie tampa pasibjaurėtini, persisotinę, praradę dvasingumą. Jie išsiskiria, sunaikinę vienas kitą.

Tad pamirškite idėją, kad norint turėti gerą sveikatą reikia daug valgyti. Mylėdamos savo vaikus kai kurios motinos juos verčia valgyti ir mano gerai darančios. Tikrai kvailos motinos! Vietoj penėjusios vaiką jos turi išmokyti jį saikingai valgyti, priversti suprasti, kad imdamas sau daugiau negu reikia jis vienaip ar kitaip maistą atima iš kitų—jei ne fizinėje, tai astralinėje ar mentalinėje plotmėje… Taigi reikia galvoti apie kitus. Kiek tarp jūsų yra tokių, kurie pasiruošę dalintis savo turtų pertekliumi? Aš čia kalbu pirmiausia apie jausmus ir mintis. Yra dienų, kai jūs jaučiatės linksmi turtingi, laimingi…

Ar tuo momentu jūs bent truputį pagalvojate, kad vertėtų pasidalinti savo laime su tais, kurie kenčia ir sielvartauja? Ne, jūs viską laikote sau.

Reikia mokėti atiduoti šio pertekliaus, šios besiliejančius per kraštus laimės truputį ir pasakyti: „Brangūs viso pasaulio broliai ir seserys, visa, ką aš turiu, taip nuostabu, kad aš noriu pasidalinti su jumis. Imkite tos laimės, imkite tos šviesos!” Jei jūsų sąmonė pakankamai išsivysčiusi, kad taip pasielgtumėte, tai jūs esate įrašyti į Dangaus knygą kaip protingos ir pilnos meilės esybės. Tai, ką jūs išdalinsite, bus padėta jūsų dangiškų bankų sąskaitoje, iš kurios vėliau, kai prireiks, galėsite semtis. O jūsų džiaugsmas liks jumyse, niekas negali jo pasisavinti, nes jūs padėjote jį į patikimą vietą.

Tarp kitko, jei jūs mokėtumėte stebėti save, pamatytumėte, kad kiekvieną kartą kai saugote savo džiaugsmą, nenorėdami juo dalintis su kitais, piktos nematomojo pasaulio būtybės, kurios stebi jus, per kokį nors jums artimą asmenį pasiunčia jums kažką kas atima iš jūsų tą džiaugsmą. Net tuomet, kai esate nepaprastai laimingi, įvyksta kas nors netikėta, ir džiaugsmo kaip nebūta. Tai todėl, kad jūs net nepagalvojote juo pasidalinti, atiduoti jį Dievui ar Dievo Motinai, sakydami: „Aš nežinau, su kuo pasidalinti tuo džiaugsmu, esu toks kvailas! Šį džiaugsmą skiriu Tau, Dieve, ir Tau, o Dieviškoji Motina; aš duodu jį Jums, kad padalintumėte”. Dievas ir Dangiškoji Motina išdalins jūsų džiaugsmą taip, kad viena jo dalis pasiliks jums Dangaus saugyklose. Priimkite šią tiesą ir panaudokite ją savo ir visos žmonijos labui. Nuo šiol valgydami visada pasistenkite laikytis saiko, nes tai ne vien mitybos problema, o žymiai svarbesnis dalykas. Beje, jei išmoksite valgyti žymiai sąmoningiau ir su meile, tai net sumažinę maisto kiekį perpus ar ketvirčiu gausite iš jo nepaprastos energijos. Nes iš tikrųjų energija, kuri slypi viename kąsnyje, išlaisvinta galėtų priversti traukinį apvažiuoti visą žemės rutulį. Taip, vienas vienintelis kąsnis!

Omraam Mikhaël Aïvanhov – Mitybos joga

Parašykite komentarą