Apie ramybę ir neramybę

Ramybė – tai dangiškųjų jėgų dovana, kuria yra apdovanojami garbingieji ir gerieji.
Neramybė – tai Tamsos jėgų veikimo rodiklis, nes jų atstovai patys niekados ramybės neturi.
Širdies ramybė lydi visus teisingus žmogaus sprendimus ir žygius, o neteisingus – neramybė.
Širdies tiesa yra rami, nes aiški ir teisinga sielai.
Melas gimdo neteisybę ir suteikia melagiui neramybę. Toks niekaip neranda tiesos, nes išduoda ją savo paties melu. Todėl chaotiškas ir skausmingas jo gyvenimas. Sunku šalia melagio gyventi artimiesiems.
Ramybė – tai nėra išglebimas, tingėjimas ir sotus pasitenkinimas savimi.
Ramybę savo viduje turintis žmogus visados skrydžiui, į kurį jį dangiškosios jėgos pakviečia, yra pasiruošęs. Tik ramiam esant galima tikrąjį Šauksmą išgirsti ir į jį atsiliepti. Išgirdusysis nelaukdamas pakyla ir skrenda ten, kur kviečiamas. Siela prie skrydžio pripratusi, todėl ramybės apimtasis sielos gyvenimą gyvena.
Tuo skrydžiu sielai tampa jos Misija, Paskirtis arba darbas. Su skrendančiuoju kartu gali būti tik tie, kurie skrenda. Jis daug padėti gali skrydžiui pasirengusiems. Pakilti bijantieji tokiam pavydi arba jo nesupranta.
Tokios sielos visados yra apšviestos Dievo Šviesos, nes debesys, dengiantys Saulę, lieka apačioje.
Liūdnas yra žmogus, kai nemato Dievo Šviesos. Jis jaučiasi taip, kaip jaustųsi tas, kuris Tamsoje gyvena, nes jo gyvenamojoje vietoje Saulę nuolatos sunkūs lyg švinas debesys dengia. Yra tarp jų tų, kurie pasakoja kitiems, kaip Saulė atrodo, nors jos nėra matę. Tokie yra vargingiausi iš varguolių, nors visais pasaulio pinigais ir turtais būtų aptekę. Yra tarp jų tu, kurie iš tiesų Saulę kažkada buvo matę. Jie jos ilgisi ir apie ją lyg apie didžiausią šventenybę žmonėms kalba. Tokie kada nors išvys Saulę.
Tas, kuris Saulės nemato, yra neramus ir visados sušalęs, todėl jis skleidžia šaltį.
Tas, kuris Saulėje gyvena, yra ramus ir šiltas, todėl ir pats šilumą skleidžia.
Dievas lyg Saulė, lyg patys didžiausi kosmoso šviesuliai visus kartus sudėjus, todėl didi ir neišpasakytai galinga yra jo Šviesa.
Niekas nenori klaidžioti Tamsoje, todėl, mažiausią Švieselę pamatęs, į ją skuba.
Žmogaus Esmei Tamsa nėra prigimtinė. Vadinasi, nėra ir prigimtinio Blogio, nes jo nėra Esmėje. Blogis atsiranda Saulės Šviesos nepažįstant, Esmės nesuprantant arba ją neigiant.
Puikybės apimtieji savo Šviesos centru, arba Dievu, laiko, todėl jiems atrodo, kad jie šviesesni ir galingesni už patį Dievą, ir, žinoma, už bet ką kita.
Šitaip kažkada krito tai, kas sąlyginai vadinama Liuciferiu. Ši taip toliau nuolatos krentama, puikybėje susipainiojus. Kritusieji Šviesos nebemato, nes sunkūs debesys Saulę uždengia.
Žmogus, kurio viduje gyvena Meilė, yra Dievo Šviesoje, todėl Šviesa apšviečia jį ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Toks supranta, kad visos Kūrinijos Esmė yra Meilė. Šitoks žmogus yra harmoningas ir visados ramus.
Iš kur tada atsiranda kančia, paklausite?
Ji atsiranda matant pasaulio ir žmonių disharmoniją bei chaosą, į kurį nesuprantingieji stumia supratinguosius. Tada supratingieji kenčia, ieškodami, kaip vėl harmoniją sukurti. Jie patiria neramybę, kuri jiems nėra prigimtinė. Negalėdami įveikti pasaulio Blogio, jie ima ieškoti harmonijos savyje, nes yra turėję. Ją radę sugeba daugiau ir pasauliui padėti. Jos neradę, niekam negali padėti, nes patys tampa chaoso dalimi, jam pasidavę.
Ramybę viduje turintis žmogus niekados jokiomis sąlygomis nepasiduoda, nes niekados nepraranda Vilties ir Tikėjimo Gėrio Esme. Pasiduoda viltį praradusieji ir abejojantieji.
Todėl kuo daugiau bus Žemėje ramybę savo viduje išlaikančių žmonių, tuo mažiau joje liks chaoso.
Kalbėjome, kad tokie taptumėte, nes būtent tai yra Jūsų prigimtinė teisė.
Kalbėjome, kad niekados Vilties neprarastumėte ir Gėriu tikėtumėte.
2013 10 31 ASTRĖJA – Antropoteosofija 3 tomas

Parašykite komentarą