Šeimos kūrimas pagal vedas

Šiandien kalbėsim apie tai, kaip kurti šeimą ir kokie turi būti santykiai tarp vyro ir žmonos. Bet pirmiausia noriu perspėti, kad vedinis šių dalykų supratimas labai skiriasi nuo dabartinio visuomenės požiūrio.

Anais senais gerais vediniais laikais žmonės daugiausia dėmesio skyrė asmenybės charakterio bruožams ir stengėsi pasikoreguoti savąsias, norėdami susirasti tinkamą vyrą ar žmoną. Dabartinėje visuomenėje pagrindinis dėmesys skiriamas išorinei reikalo pusei, kai norima užsirekomenduoti gražiu apsiėjimu ir dar gražesniais žodžiais. Mums patinka kažkokio žmogaus elgesys, ir mes jį pasirenkame savo gyvenimo palydovu.
Tačiau charakteris – subtilesnis dalykas, ir tuo mes įsitikiname tuoj po vedybų, kai prasideda kasdienybė. Vedos sako, kad asmenybė nėra tai, su kuo mes susipažįstame anatomijos vadovėlyje. Mes laikome save kūnu, todėl dažomės ir puošiamės gražiais drabužiais, norėdami pabrėžti jo išskirtinumą ir neprilygstamumą. Vedos vėlgi sako, kad gerai, žinoma, kai kūno grožis paryškina vidinį žmogaus pasaulį, ir tai gana svarbu, bet didžiausią dėmesį reikėtų kreipti būtent į tą vidujinį grožį arba žmogaus charakterį. Dar yra dvasinis grožis, bet tai jau perdaug subtili ir sunkiai suprantama tema.
Pradžiai susipažinkime su vedine koncepcija, kaip sudarytas žmogus.
Iš anatomijos mes žinome apie visas mūsų kūno sudedamąsias dalis, tačiau, kalbant apie psichiką, buvo ir tebelieka daug neaiškumų, nes šiuolaikiniai mokslininkai šį dalyką nelabai išmano. O Vedose parašyta, kad be grubaus, fizinio kūno dar yra ir subtilus kūnas.
Mokslas atrado šviesos kvantus, elektrą, ir nors tai nematomi dalykai, bet jų buvimą mes patiriam įvairiais netiesioginiais būdais. Pavyzdžiui, įjungiam į elektros tinklą kokį nors prietaisą ir akivaizdžiai įsitikinam, kad laidais teka elektros srovė. Arba paimkim stiklinę su vandeniu, kuriame ištirpintas cukrus – stiklinę matom, vandenį matom, cukraus – ne, nėra ten jokio cukraus, bet paragaujam – ach, yra.
Lygiai tas pat vyksta su subtiliu kūnu – nors mes negalim jo matyti, bet užtat kiekvieną akimirką patiriam jį kaip nors pasireiškiant.
Šiaip jau subtilus kūnas panašus į rusišką “matriošką” – jį sudaro keletas viena už kitą subtilesnių energijų.
Pirmoji iš jų, pati grubiausia, prana – biologinė energija, be paliovos cirkuliuojanti mūsų kūne. Mes visada ją juntame. Jeigu mes jaučiamės žvalūs ir beveik laimingi, tai reiškia, kad pranos srautai teka taip, kaip reikia. Kartais mes jaučiam bėgiojant po kūną kažkokius šiurpuliukus – tai irgi sruvena prana, nors mokslininkai sako, kad tai rodo kažkokių nervų sudirginimą, o kokių, jie, matai, dar nežino.
Už praną subtilesnis kitas – proto – kūnas. Aiman, bet kas yra protas, mes irgi nežinome. Mes sakome – protingas žmogus, kvailas žmogus, bet protas yra visiškai realus dalykas. Jis pasireiškia kaip mūsų charakteris, mūsų reakcijos. Juslės – rega, klausa, uoslė, lytėjimas – teikia protui informaciją apie mus supantį pasaulį, protas ją apdoroja ir jo reakcija į tą informaciją yra turtingiausia mūsų jausmų gama – džiaugsmas, pyktis etc.
Sekanti, dar labiau subtilesnė, energija – tai intelektas. Jis verčia mus atitinkamai gyventi ir galvoti. Jeigu protą su pasauliu sieja juslės, tai intelektą – žinojimas. Stiprus intelektas kontroliuoja mūsų poelgius, ir žmogus gyvena pagal principą: darysiu tai, kas reikalinga. Jeigu intelektas silpnas, mūsų poelgius kontroliuoja protas, kuris vadovaujasi kitokiu principu: darysiu tai, ką noriu. Visa bėda, kad protui būdinga viena savybė: jis žino, ko nori, bet nežino, kas bus po to. Jam svarbiausia – einamasis momentas. Protas, aišku, reikalingas, bet jis turi būti visiškoje intelekto kontrolėje.
Dar vienas energetinis sluoksnis – netikras ego. Tai ne kas kita, kaip mūsų mielas draugas egoizmas. Jis toks draugiškas, kad lydi mus nuo pat užgimimo. Vaikiūkštis dar visiškai bejėgis, bet jau tiesia rankutes: duok! Tai savotiškas sugebėjimas susitapatinti su kuo tik nori, ir tada tas daiktas tampa kaip ir mūsų kūno pratęsimu. Egoizmas užgriebia net intelektą, ir tada mes tampame, pavyzdžiui, patriotais – miesto, šalies. Skamba gražiai, bet tikrumoje tai tas pats egoizmas, tik subtilesne forma.
Dar yra tikrasis ego, kai žmogus stengiasi gyventi dėl kitų, tarnauti Dievui ir neturi jokių savanaudiškų motyvų. Šią būklę galima pasiekti, tik išvysčius savyje meilę Dievui. Dabar tai labai retas atvejis.
Mes turime vadovautis intelektu, nes jis aukščiau proto, pranos ir kūno. Intelektas – tai žinojimas, kurio pagalba sukuriama tikrai tvirta šeima. Tačiau visų pirma – tai suvokimas, kad aš esu siela, mikroskopinė dvasinė dalelytė, savo energija – sąmone – palaikanti kūną. Ji netgi aukščiau intelekto. Kai siela palieka kūną, jis jau nebegali funkcionuoti ir ramiai sau suyra. O siela, kartu su subtiliu kūnu, keliauja toliau. Panašių likimų dėka ji patenka į būsimo tėvo sėklą, iš ten – į būsimos motinos įsčias, kur savo energijos – sąmonės – dėka formuoja sau naują fizinį kūną. Ją lydintis subtilusis kūnas – tarytum karkasas ar matrica tam naujam organizmui.
Taigi, mūsų prigimtis – dvasinė, ir tai reiškia, kad santykiai su artimu žmogumi priklauso nuo to, kiek mūsų subtilūs kūnai atitinka vienas kitą. Bet jeigu žmonės visiškai suvokia save kaip sielą ir atsikrato kūniškos koncepcijos, tai savybės ir charakteriai neturi jokios reikšmės. Tai reiškia, kad nustojo funkcionuoti netikras ego ir jo vietą užėmė tikrasis ego, kuriam būdinga meilė ir gailestingumas, todėl nėra jokio reikalo konfliktuoti. Siela turi tris prigimtines neatsiejamas savybes – ji yra amžina ir kupina žinojimo bei palaimos. Jos pasireiškia, kai tik išnyksta netikras ego.
Vedos sako, kad mes mirėme ir gimėme begalinę daugybę kartų, o mūsų poelgiai formuoja tolimesnį mūsų likimą. Taip sako ir Biblija – yra laikas mėtyti akmenis, o paskui ateina laikas juos susirinkti. Tai reiškia, kad už kiekvieną savo poelgį mes būtinai kada nors gausime atpildą.
Neteisinga galvoti, kad vieni mūsų norai išsipildo, kiti – ne. Išsipildo absoliučiai visi. Tiesiog jie sumuojasi su mūsų poelgių rezultatais, ir taip susiformuoja būsimų įvykių seka, vadinama likimu.
Mūsų dabartinis charakteris – tai daugybės gyvenimų rezultatas, ir pakeisti jį per vieną gyvenimą praktiškai neįmanoma. Todėl, ieškant gyvenimo draugo, reikia atsižvelgti į jam būdingus bruožus ir nekliedėti, tikintis jį kapitališkai perauklėti.


KETURI BENDRAVIMO TIPAIJŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO ČAKRŲ

Mūsų prigimtis tokia, kad mes negalime gyventi be meilės, ir pati aukščiausia jos forma – meilė Dievui. Bet tai sunkiai pasiekiama viršūnė, ir kol iki jos dar taip toli, mes daugiau ar mažiau, kiek leidžia mūsų galimybės, mylime ne Dievą, o vienas kitą. Tačiau vyro ir moters meilė ne visada atneša laimę, dažnai ji baigiasi didelėmis kančiomis. Tai priklauso nuo jų energetinių centrų, čakrų, suderinamumo, kaip dabar priimta sakyti, arba harmonijos.
Norint, kad šeimoje vyrautų geri ir stabilūs santykiai, reikia jau pačioje pažinties pradžioje įsiklausyti į save ir kritiškai įvertinti, kas vis dėlto mane traukia prie to žmogaus. Tik pažinties pradžioje dar galima atsisakyti glaudesnių santykių, nes toliau jie tampa tokie artimi, kad jau nieko neįmanoma pakeisti, net suprantant tų santykių pragaištingumą.
Kuriant šeimą, jaunuoliai neturėtų pervertinti ir sureikšminti žmogaus elgesio pažinties metu, nes taip jau surėdyta gamtos, kad vyriškis stengiasi būti labai mielas ir žavus prieš merginą, kuri jam patinka. Ji elgiasi taip pat. Daug svarbiau sužinoti, kaip jis (ji) elgiasi su kitais žmonėmis, kaip vykdo savo pareigas, koks jo (jos) supratimas apie laimę ir, svarbiausia, reikia suvokti motyvus – kodėl jis (ji) nori sukurti šeimą. Ieškant gyvenimo draugo, tai pats svarbiausias dalykas – vedybų motyvacija, tai yra, ko žmogus iš jūsų nori, su kokiu energetiniu centru susijusi jo meilė. Nuo to priklauso daugiau ar mažiau harmoningi santykiai tarp sutuoktinių, kurie visą gyvenimą praktiškai nesikeičia, išskyrus tą atvejį, kai jų meilė pereina į dvasinį lygį, bet tai atsitinka nepaprastai retai, todėl geriau siekti kuo doresnių santykių su artimais žmonėmis.
Mes kalbėjome apie septynias čakras, energetinius centrus, kurie jungia subtilų kūną su fiziniu. Jas taip pat galima pavadinti psichiniais centrais, nes jose sutelkta mūsų sąmonė.
Apatinė čakra yra pačioje stuburo apačioje. Joje sutelktas egoizmas ir lytiniai santykiai, ir kai žmogaus sąmonė yra šitame lygyje, jo santykiai su kitais grindžiami kūnišku supratimu.
Sekanti čakra yra truputį žemiau bambos. Su ja siejasi baimės ir savisaugos jausmas, o santykiai yra kūno ir pranos lygyje.
Saulės rezginio centras susijęs su virškinimu ir komforto jausmu. Santykiai – pranos ir juslių lygyje.
Širdies čakra susijusi su žmogaus elgsena, santykiai – juslių lygyje.
Gerklės čakra – emocijos, santykiai – jausmų ir proto lygyje.
Kaktos centras, garsioji trečia akis yra tarpuakyje ir susijusi su protu, atitinkamai ir santykiai – proto lygyje.
Viršugalvio centras yra pakaušyje ir susijęs su intelektu, santykiai taip pat intelekto lygyje.
Žmogus, kurio sąmonė apatinės čakros lygyje, yra susikoncentravęs į savo kūną, visas jo gyvenimas – tai seksas, maistas ir miegas. Jam patiks mergelė su gražiu ir sveiku kūnu.
Kažkas mėgsta daug judėti, sportuoti – tai pranos lygis. Jam patinka energingos natūros.
Kažkam patinka menas, literatūra – jausmų lygis. Toks žmogus aiškiai sieks apsivesti su rafinuotu ir apsišvietusiu partneriu.
Kažkas vadovaujasi protu. Tai reiškia, kad jis ugdosi dorybingą charakterį ir stengiasi suvaldyti savo kūną ir jusles. Jam bus malonu bendrauti su partneriu, turinčiu geras manieras.
Dar kažkas vadovaujasi intelektu. Toks žmogus studijuoja įvairias filosofijas, stengdamasis suprasti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Jis jaus potraukį žmogui, užsiimančiam dvasine praktika.
Aukščiausias asmenybės pasireiškimas – dvasiniame lygyje, kai pasireiškia noras mylėti Dievą ir visus žmones. Tokia meilė nepalyginamai iškilesnė už vyro ir moters meilę, ir ją patirti – nepaprasta sėkmė. Vedos sako, kad bet kuris žmogus siekia amžinybės ir aukščiausio pažinimo. O aukščiausia meilė – meilė Dievui – svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas. Meilė – tai bet kokiu atveju mūsų dvasinių galių, pačios mūsų slaptingiausios prigimties pasireiškimas, bet ji dažniausiai būna suteršta egoizmo. Kuo didesnis šitas užsiteršimas, tuo labiau iškrypsta ir meilė, ir harmoningi santykiai darosi įmanomi tik vis žemesniame sąmonės lygyje.
Paanalizuokime šituos santykius, pradėdami nuo pirmo atvejo, kai jaunuolius suartina lytinis potraukis. Tai pats paprasčiausias partnerių suderinamumo tipas. Apatinio centro dėka beveik visi jauni žmonės jaučia potraukį priešingai lyčiai. Jiems atrodo, kad tai ir yra meilė. Tokiame lygyje niekam nerūpi žmogaus charakteris, jo polinkiai ir požiūris į gyvenimą, svarbiausia – pasimėgauti jo kūnu. Ir visai neįdomu, ką jis pats apie tai galvoja. Mes visi žinome, kokia tai meilė. Iš principo, tokie santykiai šeimoje irgi reikalingi, bet panagrinėkime, kas bus, jeigu mes jiems teiksime pirmaeilę reikšmę.
Pirmas variantas. Dominuoja vienintelis motyvas – pasimėgauti nevaržomu seksu. Tai kvaila ir neprotinga meilė, kuri dabar taip propaguojama. Jaunuoliai net vedybų nenori, ir susižieduoja tik iš bėdos. Bet lytinis potraukis palaipsniui silpnėja, ypatingai, jeigu juo piktnaudžiaujama. Pas partnerius išryškėja kiti interesai, dažniausiai skirtingi. Šeimoje prasideda tai, ką, neturint geresnio įvardinimo, būtų galima pavadinti šunišku gyvenimu, nes dingo vienintelis atributas, kuris jungė sutuoktinius – lytinis potraukis, o koks nors suderinamumas kituose lygiuose mažai tikėtinas. Jie net nenori kur nors nueiti kartu, nes jų niekas neriša dargi pranos lygyje, o ką jau kalbėti apie aukštesnius centrus. Todėl dabar tiek daug iširusių šeimų. Lytinis potraukis būdingas visų tipų santykiams, bet jis neturi būti pagrindinis motyvas kurti šeimą.
Antras variantas. Merginai apkarto vienatvė ar palaidas gyvenimas, kai ji turėjo intymius santykius su daugeliu vyrų, ir ji naudojasi tuo, kad koks nors eilinis šaunuolis nori su ja pasimylėti. Jis netgi jaučia jai kažką panašaus į meilę, o moteris savo prigimtimi nenori būti vieniša, ji nori turėti šeimą.
Esant tokio pobūdžio potraukiui, vaikinas greit atsipeikės ir supras, kad tarp jo ir tos merginos nėra nieko bendro. Jeigu pirmu atveju buvo kažkokie bendri interesai, tegu ir žemiausio centro lygyje, tai dabar nėra net abipusio lytinio potraukio, ir tokie sutuoktiniai gyvens kartu kaip svetimi žmonės.
Trečias variantas. Jis daugiau liečia brandesnio amžiaus žmones, maždaug nuo trisdešimties metų. Šie žmonės apsiveda kaip nelaimės draugai. Jie jau išeikvojo savo seksualinę energiją, todėl nejaučia vienas kitam didesnio lytinio potraukio, ir aplamai nėra nieko tokio, kas juos suartintų. Jie tiesiog jaučiasi nelaimingi, vieniši ir nori, kad šalia jų kas nors būtų, nori padėti vienas kitam. Jų santykiai daugiau mažiau normalūs, bet vedybinio gyvenimo džiaugsmo jie irgi nepatirs.
Taigi, apatinio centro lygyje šeimyniniai santykiai nėra labai džiuginantys. Tai kaipgi vis dėlto išsirinkti žmogų visam gyvenimui? Nors jeigu sutuoktinius jungia stiprus seksualinis jausmas ir be to jiems daugiau niekas nerūpi, tai jų gyvenimas gali būti pakankamai nusisekęs, kaip, sakykim, pas gyvūnus. Jų santykiai irgi tokiame lygyje, bet mes turėtume suvokti, kad mums reikia kažko daugiau, negu gyvūnams, ir siekti prasmingesnio bendravimo.
Antras atvejis su jo variantais, kai potraukis vedybiniam gyvenimui atsiranda bambos (pavadinkime taip!) centro lygyje. Nuo jo priklauso pranos cirkuliacija mūsų organizme, taip pat ramybės ir baimės pojūčiai, polinkis į judrumą.
Pirmas variantas. Mergina, kuri nori ramaus gyvenimo, jaučia, kad nuo to vaikino dvelkia patikimumu bei ramybe, jai gera šalia jo, ir ji galvoja: man reikia tokio vyro. Jos nedomina juslių tenkinimas, nedomina to žmogaus charakteris, poelgiai, ir jeigu vaikinas jos atžvilgiu patiria panašius jausmus, tai reiškia, kad jų santykiai yra būtent šito centro lygyje.
Antras variantas, kai abu kultivuoja sportą, gimnastiką, mėgsta keliauti.
Abiem atvejais didesnė tikimybė, kad tarp jų bus kokie nors gana stabilūs santykiai, bet tik iki to laiko, kai jie pradės aiškintis savo požiūrius į gyvenimą, kai prasidės įvairūs buitiniai nesklandumai, kurių jie nesugebės išsispręsti, nes viršutinių centrų lygyje pas juos nėra nieko bendro.
Čia svarbu suprasti, kad abu sutuoktiniai jau pragyveno daugybę gyvenimų ir turi pilnai susiformavusius subtilius kūnus, kuriuos pakeisti labai sunku. Kiekvienas turi savo motyvus ir pagal juos stengiasi susikurti atitinkamus santykius, tam tikslui siekdamas pakeisti savo partnerio charakterį. Jie nuoširdžiai įsitikinę, kad jeigu bus griežti ir negailestingi partnerio silpnybėms bei ydoms, tai jis kažkiek pasikeis. Bet po kurio laiko jie pamato, kad nieko neišeina, kad anas koks buvo bambukas, toks ir liko. Sutuoktiniai viskuo nusivilia ir gyvena kaip svetimi žmonės, naudodamiesi tik tuo, kas juos dar jungia. Tai bus rami šeima, bet tik tiek. Nebus nei deramo bendravimo, nei galimybės rasti bendrą gyvenimo tikslą. Žinoma, jeigu tai ne sportas ar diskotekos.
Trečias atvejis – santykiai saulės rezginio lygyje, kai pagrindinis vaidmuo priklauso emocijoms ir gyvybinei energijai.
Pirmas variantas. Vyras ir moteris jaučia vienas kito gyvybinę energiją, priešinga lytis jiems teikia džiaugsmą ir nusiraminimą, jiems linksma bendrauti tarpusavyje. Kai nėra kuo džiaugtis, jie bendromis jėgomis kovoja su iškilusiais sunkumais. Jų šeimyninis gyvenimas bus pakankamai normalus ir tvirtas, tik jiems bus sunku spręsti problemas, kai reikės kažką svarstyti ir priimti abudu tenkinantį sprendimą, nes nebus požiūrių ir charakterio panašumo proto lygyje, jie neturės kažkokio bendro aukštesnio tikslo.
Antras variantas. Saulės rezginio lygyje yra ir daugiau motyvų, pavyzdžiui, naudos troškimas. Žmogus mato, kad jis (ji) turtingas, turi geras gyvenimo sąlygas, ir tai yra akstinas potraukiui. Kaip nekeista, bet tai irgi meilė. Žmogus sutinka kitą žmogų, turtingą, ir atsiranda simpatija, perauganti į meilę. Abudu nori pasiturinčio gyvenimo. Šis variantas būdingas žmonėms, turintiems polinkį į biznį.
Trečias variantas. Partnerių motyvacija – užimti visuomenėje kuo aukštesnę padėtį. Tokia šeima gali pragyventi ilgą ir laimingą gyvenimą, bet didelio potraukio vienas kitam nejaus. Jų nedomins partnerio vidinis pasaulis, tuo labiau, kad jų gyvenime nėra bendro aukštesnio tikslo. Čia nėra santykių artumo, nes jiems reikalingas tik palaikymas ir galimybė turėti pragyvenimo lėšas. Gilios meilės tokiuose santykiuose negali būti, nes tokia meilė įmanoma tik pradedant nuo proto lygio.
Ketvirtas atvejis – santykiai širdies čakros lygyje, kuriame jau gali atsirasti stiprios laimės pojūtis. Žmogus stengiasi tinkamai elgtis, vadovautis tam tikrais gyvenimo principais ir taisyklėmis, gerbti tėvus ir kitus vyresnius žmones.
Pirmas atvejis. Gerai išauklėta mergina gražiai ir teisingai apsieina su jaunuoliu ir jo tėvais, arba pas ją yra didelis noras taip elgtis. Tokios savybės natūraliai patraukia žmogų, turintį panašų charakterį.
Antras atvejis liečia asmenybes, linkusias vadovauti, valdyti, ginti tėvynę. Jeigu du žmonės suartėja būtent dėl šių savybių, tai bus laiminga šeima. Kas liečia savęs pažinimą, gali būti neatitikimai. Žmona klausys savo vyro ir jį gerbs, jeigu jis atitiks jos vidinius įsitikinimus. Jeigu ne, ji jausis apvilta, bet į jo pasaulėžiūrą perdaug nesigilins. Jei svarbiau, kad vyras tinkamai elgtųsi ir su visais palaikytų gerus santykius. Tai jau pakankamai aukštas lygis, nes santykiai grindžiami asmenybės charakterio bruožais.
Trečias variantas, kai vyras nori vesti pačią geriausią, kokia tik yra, moterį, kuri savo charakterio bruožais ryškiai išsiskirtų iš kitų. Tokios šeimos pakankamai tvirtos, o sutuoktiniams gyvenime daugiau nieko ir nereikia.
Penktas atvejis – santykiai gerklės centro lygyje. Jie daugiausia būdingi žmonėms, turintiems meninių gabumų.
Pirmas variantas. Šie žmonės išsiskiria iš kitų subtiliais jausmais bei intuicija, jie užsiima kažkokia bendra veikla, leidžiančia ieškoti grožio ir harmonijos. Jų meilė būna jausmų srityje, bet pasiekia ir proto lygį. Jų šeimyninis gyvenimas – stabilus ir laimingas. Bet jeigu sutuoktiniai bandys dirbti su savo charakteriais, tai gali atsirasti didelis nuomonių skirtumas. Harmonija jausmų lygyje nereiškia, kad ji bus ir protinėje veikloje, nes tokia veikla visada nukreipta į savęs pažinimą, ir šiuo atveju būtinas suderinamumas kaktos centro lygyje.
Antras variantas. Puikus auklėjimas, aristokratiškos manieros, gilus grožio suvokimas, harmonija su gamta, – tokios savybės traukia žmones vienus prie kitų. Jų santuoka ne tokia patvari, kaip pirmame variante, kur bendri profesiniai interesai reiškia proto veiklą. Šiuo atveju bent jau yra garantija, kad jie visada išliks gerais draugais.
Šeštas atvejis – bendravimas proto lygyje, ir čia santuokos yra tvirtos, nes protas kontroliuoja jusles, gyvybinę energiją ir kūną. Tai aukštas suderinamumo lygis, bet jis neįmanomas, jeigu žmonės neugdo savyje dorybingų savybių ir nežino, kaip teisingai tarpusavyje bendrauti.
Pirmas variantas. Jaunuoliai pradeda vienas kitą mylėti didelio tarpusavio supratimo dėka, kuris tačiau atsiranda ne iš karto, kaip žemutinių centrų lygyje, o tik ilgesnį laiką užsiimant kokia nors bendra veikla. Tarpusavio supratimas vis gilėja ir perauga į meilę. Žemutinių centrų lygyje jaunuoliai įsivaizduoja, kad jie visiškai atitinka vienas kitą, geismas stimuliuoja greitą potraukio atsiradimą, bet jis taip pat greitai ir dingsta, kai partneris pabosta.
Antras variantas. Jaunuoliai suartėja, vystydami savyje dorybingas savybes. Pradžioje didelio bendrumo gali ir nebūti, bet užsiimdami labdaringa veikla, atlikdami askezes ir dirbdami su savo savybėm, jie pasiekia tam tikrų rezultatų, ir tada atsiranda abipusis potraukis. Toks patvarių ir ilgalaikių santykių vystymosi kelias.
Trečias variantas. Jaunuoliai išsirenka vienas kitą pagal horoskopus. Bendraudami jie įsitikina, kad pasirinkimas buvo teisingas, ir atsiranda abipusė simpatija.
Visuose trijuose variantuose santykiai pakankamai stabilūs, ir šeimyninis gyvenimas yra laimingas.
Septintu atveju, kai meilė užsimezga intelekto lygyje, būna pačios laimingiausios santuokos. Jos grindžiamos noru gyventi kartu su asmenybe, kuri užsiima dvasine praktika ir joje progresuoja. Ir kai mergina pamato tokią išaukštintą ir išmintingą asmenybę, ją patraukia jos savybės, ir jeigu viskas pasibaigia vestuvėmis, ji patiria tikrą šeimyninę laimę.
Jeigu mergina yra nuolanki ir pripažįsta vyro autoritetą, tai reiškia, kad ji yra išmintinga. Vyro išmintis pasireiškia per atsakingumo jausmą. Taip byloja Vedos.
Pirmas variantas. Kai moteris savo vyre mato mokytoją ir globėją, jam tarnauja ir padeda visuose reikaluose, ji tampa laiminga. Vyras, matydamas tokias žmonos savybes, ją labai myli. Visi kiti jų centrai gali ir nesutapti, bet pagrindiniai gyvenimo tikslai, bendravimas ir vidinė harmonija pas juos visada bus aukštame lygyje.
Antras variantas, kai merginą patraukia vyro gyvenimo misija, jo idėjos. Vyrui patinka, kad ji vertina jo veiklą, jis irgi pajunta merginai simpatiją, ir jų santykiai darosi idealūs. Vedos sako, kad jaunuoliai, siekiantys teisingo šeimyninio gyvenimo, turi gerai žinoti, koks yra gyvenimo tikslas. Vediniais laikais jie buvo atitinkamai auklėjami, todėl žinojo, kokia mūsų paskirtis, kaip rasti tinkamą partnerį ir kokie vyro ir moters vaidmenys, kai jie bendrai dirba su savo savybėmis. Viso to neįmanoma padaryti be šventraščių ir mokytojų, kurie juos supranta. Vedos sako, kad kai pas žmogų atsiranda didelis noras turėti žinių šaltinį ir dvasinį mokytoją, tai neilgai trukus Dievo valia jis visa tai gauna.
Trečias variantas. Jaunuoliai užsiima dvasine praktika ir palaipsniui meilė Dievui jiems tampa patrauklesnė už meilę priešingai lyčiai. Tačiau jie supranta, kad nėra pasiruošę gyvenimui atsižadėjime, todėl partnerio ieško toje pačioje dvasinėje konfesijoje. Jeigu jie nelabai domisi vienas kito savybėmis ir daugiau teikia reikšmės tam, ar jis (ji) užsiima dvasine praktika, tai tokios šeimos dažnai būna netvirtos.
Neįmanoma suprasti Dievo, nebandant suprasti tave supančius žmones. Netgi intelekto lygyje galima būti sausu ir abejingu kitiems žmonėms, ir tokiu atveju negalima kalbėti apie partnerių suderinamumą, nes jie negali teisingai įvertinti vienas kito savybių.
Šeimos kūrimas – sunkus egzaminas, ir daugelį dalykų reikia apgalvoti iš anksto, nes vėliau ką nors pakeisti labai sunku, išskyrus atvejus, kai vyras ir žmona užsiima dvasine praktika. Ji pakylėja žmogų aukščiau sąlygotumų, būdingų įvairiems sąmonės lygiams.
Taigi, reikia sužinoti daug dalykų. Pavyzdžiui, kokio amžiaus turi būti būsimasis gyvenimo palydovas ir kad vyras mylės savo moterį, jeigu ji bus nuolanki ir nenuodėminga. Moteris labai mylės vyrą, jeigu jis turės išvystytą atsakomybės jausmą. Pas vyrus jis atsiranda negreitai, tik sulaukus maždaug dvidešimt penkerių metų.
Vedose pasakyta, kad šeimą labai palanku sukurti tada, kai mergina yra dar labai jauna, gal nuo šešiolikos metų, o vyras – 25-30 metų. Jaunutė žmona šalia savęs mato išsilavinusį, išmintingą ir patikimą žmogų, todėl labai jį gerbia ir, tuo labiau, niekada nedrasko jam akių. Vyras gi mato gražutę fėją, ištikimą ir nuolankią. Tai visiško suderinamumo atvejis.
Galimas atvejis, kai vyras būna daug jaunesnis už moterį. Jų vedybos gali būti sėkmingos, jeigu vyras susirūpins, kad jo charakteris formuotųsi greičiau, negu paprastai. Dėl to šeimoje kurį laiką gali tvyroti šiokia tokia įtampa.
Kai mergina keliais metais jaunesnė, šeimyniniai santykiai, laikui bėgant, ne silpsta, o, atvirkščiai, tvirtėja. Moterys sensta greičiau negu vyrai. Sulaukusi maždaug keturiasdešimties metų, moteris savo bendraamžiui gali prarasti patrauklumą, bet jeigu vyras daug vyresnis, jinai jam išlieka miela ir graži.
Taigi, šeimos, kuriose moteris jaunesnė už vyrą, yra daug stabilesnės. Pagal Vedas, amžiaus skirtumas neturėtų būti didesnis kaip septyneri metai, tačiau dėl visuotinės žmonių sąmonės degradacijos vyrai subręsta vėliau, o merginos greičiau praranda kuklumo ir nuolankumo savybes, todėl, esant abipusei simpatijai, sutuoktinių amžiaus skirtumas dabar gali būti ir didesnis.
Kaip jau minėjome, žmona turi jausti vyrui pagarbą. Tai įmanoma, jeigu vyras ugdo savyje atsakingą požiūrį į gyvenimą. Moteris tada juo visiškai pasitiki ir jai nerūpi kiti vyrai. Tokiu būdu, stiprus vyro atsakomybės jausmas yra svarbiausias faktorius, apsaugantis moterį nuo neištikimybės. Daugelis galvoja, kad pagrindinė neištikimybės priežastis – seksualinis neatitikimas. Tai tiesa, jeigu sutuoktinius sieja tik seksas, nes šis malonumas turi vieną bjaurią savybę. Kad ir kokia stipri būna meilė, bet jeigu sutuoktiniai piktnaudžiauja lytiniais santykiais, ateis laikas, kai jie pabos vienas kitam ir pradės ieškoti naujų įspūdžių pašaliais, kas vadinama paprastu žodžiu – ištvirkavimas. Todėl vyro atsakomybės jausmas turi būti nukreiptas ne į solidžią išvaizdą, o į tai, kad šeimoje vyrautų dvasiniai motyvai ir dorybingi santykiai, kitaip šeima paprasčiausiai iširs. Kiekviena moteris, norinti laimingo gyvenimo, turi pasirinkti vyrą, kuris siekia išsiugdyti dorybingas savybes, studijuoja dvasinę literatūrą ir stengiasi mažiau galvoti apie savo gyvuliškų poreikių patenkinimą.
Reikia pažymėti, kad apie tokį vyrą svajoja bet kuri dorybinga mergaitė, bet jeigu ją įtakoja pagedusios draugės, ji nejučiomis pradės galvoti, kad įžūlūs, galvojantys tik apie seksą akiplėšos ir yra tikrieji vyrai. O kaipgi – jie tokie drąsūs ir tokie dėmesingi merginoms. Tačiau ir ežiui aišku, ko verti tokie “vyrai”. Todėl bet kokiu atveju mergina turi rimtai įsitikinti, kad žmogus, kuriam ji rengiasi patikėti save ir savo būsimus vaikus, yra pakankamai rimtas ir protingas, kad galėtų prisiimti atsakomybę už dvasinę, moralinę ir materialinę šeimos gerovę. Šiam tikslui reikia pasinaudoti astrologija. Vedose pasakyta, kad jeigu žmonės apsiveda, ignoruodami astrologinius faktorius, jie gali turėti rimtų problemų, nes kiekvieno žmogaus gyvenime yra tam tikri besikeičiantys periodai, ir reikia žinoti, kiek jie prasilenkia ar sutampa su numatomo partnerio periodais.
Labai svarbu, kiek jaunavedžiai atitinka vienas kitą pagal planetų įtaką jų atžvilgiu. Pavyzdžiui, partnerių atitikimas pagal Venerą reiškia, kad jie teikia daug džiaugsmo vienas kitam.
Atitikimas pagal Mėnulį – tai harmonija proto lygyje, pats svarbiausias dalykas šeimoje. Į tai reikia atsižvelgti pirmiausia.
Atitikimas pagal Jupiterį – harmonija intelekto lygyje. Irgi svarbu.
Atitikimas pagal Saulę reiškia, kad moteris gerbs savo vyrą.
Atitikimas pagal Marsą – gerų santykių galimybė.
Atitikimas pagal Saturną duoda jėgų kartu ištverti visus sunkumus.
Atitikimas pagal Merkurijų – tai mąstymo ir loginių sugebėjimų atitikimas.
Kad vedybiniame gyvenime neatsirastų kažkokių netikėtų kliūčių, svarbu nustatyti vedyboms palankų metą.
Tėvai, remdamiesi savo patyrimu, irgi padeda vaikams susirasti porą, ir jeigu jie vadovaujasi tėvų patirtimi, tai sukuria labai tvirtą šeimą. Čia nėra jokios prievartos, nes jeigu tėvai ir parenka, sakykim, dukrai jaunikį, tai paskutinis žodis vis dėlto jos.
Šis punktas labai svarbus, nes nepatyrusi mergaitė gali pajusti potraukį bet kuriam žmogui, kuris apie ją galvos. Jeigu jaunuolis geidžia mergaitės, ji instinktyviai nori pasirodyti prieš jį iš geros pusės, nors, gal būt, ir nejaučia jam labai didelio potraukio. Šitaip pasireiškia jaunuolio seksualinės energijos poveikis merginos sąmonei.
Yra labai didelė tikimybė, kad jaunystės metuose moteris jaus potraukį vyrams žemutinių centrų lygyje, todėl Vedose numatyta, kad mergina iki vedybų turi būti apsaugota nuo klystkelių. Tėvai jai išaiškina, kad jeigu ji vakarais trinsis su vaikinais, neišvengiamai prasidės ankstyvi lytiniai santykiai, ir tai jai atsirūgs būsimame šeimyniniame gyvenime. Netgi tada, kai jaunuoliai pagaliau susiranda vienas kitą, bet vedyboms dar ne laikas, tėvai stengiasi pažaboti jų jausmus. Bet tai įmanoma tik tada, kai dukra labai klauso tėčio. Jeigu tėvai, argumentuotai pasvėrę visus “už” ir “prieš”, mato, kad vedybos neprives prie gero, tai tik teisingas vaikų auklėjimas leis juos atkalbėti nuo nepageidautinos santuokos. Teisingai išauklėta mergaitė besąlygiškai klauso tėvo, ir jeigu jis sako “ne”, tai ir ji jaunuoliui pasako “ne”. Kadangi ji dar nėra labai prisirišusi prie vaikino (stiprus prisirišimas atsiranda vėliau, šeimyniniame gyvenime), jai nesunku priimti teisingą sprendimą.
Tas pat ir su vaikinais. Šiaip jau jie įsimyli stipriau, negu merginos, bet jeigu jaunuolis klauso tėvo, jis sugeba suvaldyti savo jausmus. Be to, jis ir pats jau pakankamai suaugęs, kad suprastų, jog šeimyninis gyvenimas gali ir nenusisekti, jeigu jis bus kuriamas spontaniškų jausmų pagrindu.
Taigi, norint sukurti gerą šeimą, reikia atsižvelgti į tėvų nuomonę, jaunuolių horoskopus, intelektą, polinkius, išsiauklėjimą, dvasinį brandumą ir jausmų kontrolę.
Dabar pats laikas pakalbėti apie žmonių tipus.
Pirmajai grupei priklauso asmenys su aktyviais apatiniais centrais. Nereikia galvoti, kad tai blogi žmonės. Tiesiog jie nuo mažens mėgsta ką nors meistrauti ir nemėgsta labai galvoti ar ką nors keisti savo gyvenime. Apatinių centrų poveikio dominavimas dar nereiškia, kad žmogus būtinai ieškos gyvuliškų malonumų ir daugiau jo niekas nedomins. Jeigu jis užsiima dvasine praktika ir turi dvasinį mokytoją, tai jo santykiai gali būti ir intelekto lygyje. Sutuoktinių sąmonė šiuo atveju progresuoja, o jų tarpusavio meilė darosi vis dvasingesnė.
Antra asmenybių grupė – tai žmonės, linkę į biznį.
Trečia grupė – žmonės, linkę vadovauti ar ginti kitus.
Ketvirto tipo asmenybės mėgsta mokslus, užsiima savęs pažinimu.
Visais atvejais palankiausia, kad sutuoktiniai būtų to pačio tipo, kitaip vedybos nebus sėkmingos. Dar sakoma, kad merginai vyro atžvilgiu reikėtų turėti mažiau išvystytą sąmonę, tai yra, vyras šeimoje turėtų būti protingesnis už žmoną. Priešingu atveju šeima nebus tvirta, nes žmona paprasčiausiai nelabai gerbs savo vyrą. Tokią padėtį jau sunku pakeisti, nes moterys sunkiai keičia savo nuomonę.
Finansinė sutuoktinių padėtis turi būti maždaug vienoda, nes kitaip kyla nesutarimai tarp giminių, atsiranda intrigos ir apkalbos.
Asmenybes dar galima suskirstyti pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiui, yra jaunuolių, kurie labai antagonistiški juos supančių žmonių atžvilgiu. Yra ir priešingas tipas, kai žmonės labai aktyvūs, mėgsta bendrauti, myli savo artimuosius ir draugus. Trečias variantas – kai jaunuoliai siekia dvasinio gyvenimo, savęs pažinimo.
Žmonės, linkę į antagonizmą, neturi rinktis sau į porą tų, kurie praktikuoja dvasinį gyvenimą. O štai mėgstantys bendrauti ras kalbą ir su vienais, ir su kitais. Labai svarbu atsižvelgti į žmogaus sąmonės lygį.
Prieš vedybas turi būti kažkoks bandomasis laikotarpis. Jaunuoliai retkarčiais susitinka, mergina stengiasi pasitarnauti vaikinui. Tuo metu negali būti jokių artimesnių santykių, nes tada yra didelis pavojus peržengti leidžiamas ribas, kai atsiranda didelis tarpusavio prisirišimas. Tada praktiškai neįmanoma išsiskirti, paaiškėjus, kad jaunuoliai ne taip jau ir tinkami vienas kitam. Gal tarp jų kiekvieną dieną vyks batalinės scenos, bet jie vis tiek gyvens kartu. Jeigu tėvai mato, kad iš jaunuolių bendravimo nieko neišeina, jie nesudaro galimybių tolesniam suartėjimui. Todėl nereikia skubinti nustatyti vestuvių dieną. Jaunuoliams reikia duoti laiko susigaudyti, kiek jie yra vienas kitam tinkami. Vedinėje kultūroje išankstiniai pasiruošimai būdavo tokie kruopštūs, kad nereikėdavo jokio bandomojo laikotarpio, ir vedybos visada būdavo sėkmingos. Dažnai vaikinui tiesiog pareikšdavo, kad jam tinkamiausia mergina jau parinkta ir keldavo vestuves. Jeigu ji būdavo nepilnametė, jai neleisdavo susitikti su savo vyru iki to laiko, kol jos visos moteriškos funkcijos netapdavo normaliomis.
Dabar žmonės neturi tinkamų žinių, kaip reikia kurti šeimas, todėl reikalingas tam tikras laikas, norint pamatyti, kaip žmogus elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl taip svarbu neskubinti santykių raidos, o, gyvenant atskirai, atlikti kažkokias pareigas, padėti vienas kitam ir pažiūrėti, kaip tai atrodys.
Labai svarbus šeimos kūrimo principas – priimti partnerį tokį, koks jis yra ir nesitikėti, kad jis greitai keisis, jeigu jis iš viso keisis. Jeigu yra noras ateityje perauklėti savo žmogų, tai jau neatitikimo ženklas. Galima nurodinėti vienas kito trūkumus, bet jeigu tai išprovokuoja tik susierzinimą, reiškia, charakteriai neatitinka. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą sąmonės lygį, kuris praktiškai visą gyvenimą toks ir išliks. Tik tvirtai apsisprendus, kad aš imu tą žmogų su visais jo charakterio niuansais, teigiamais ir neigiamais, galima kelti vestuves.
Charakterio pasikeitimai, laikui bėgant, vis dėlto galimi, bet pagrinde tai priklauso nuo asmenybės laisvos valios, kurią labai sunku įtakoti. Bet kuo daugiau rūpesčio, dėmesio ir meilės mes pašvęsime artimiesiems, tuo didesnis bus jų noras keistis į gerąją pusę. Ir čia svarbiausia – suprasti, kad pradėti reikia nuo savęs. Kai aš pats pradėsiu visai realiai keistis, artimieji irgi pajus stimulą permainoms savyje. Prievarta pakeisti žmogų neįmanoma, nes daugybė praeitų gyvenimų jau suformavo jame atitinkamą asmenybę, kuri nėra linkusi į kažkokias permainas. Kai gimsta vaikelis, mes galvojam, kad tai tabula rasa, švari lenta, atsiskyręs mūsų kūno gabalėlis be jokio charakterio. Bet kai tas gabalėlis truputį paauga, pamatom, kad jo charakteris liejasi per kraštus ir nėra tokios jėgos, kuri su juo susitvarkytų.
Vedos sako, kad pakeisti žmogaus charakterį neįmanoma, tačiau jo vystymąsi galima pakreipti viena ar kita linkme. Bet tam pirmiausia reikia pripažinti jį kaip asmenybę, tai yra, priimti tokį, koks jis yra. Jeigu jaunuoliai pirma apsiveda, o paskui ima vienas kitą keisti, tai prasideda skandalai. Jeigu vyras nori, kad žmona jį mylėtų, jis neturi bandyti keisti jos asmenybę. Jis turi pasitenkinti tuo, ką gavo.
Kiekvienas žmogus turi savo ypatumus, trūkumus, ir jeigu mes negalime su jais susitaikyti, tai mūsų gyvenimas nebus laimingas.
Į fizinius ypatumus taip pat reikia atsižvelgti. Nuo merginos ar vaikino išvaizdos irgi priklauso jų santykiai.
Reikia sugebėti atskirti simpatiją nuo seksualinio potraukio. Simpatija pasireiškia potraukiu kažkokioms charakterio savybėms. Todėl Vedos rekomenduoja pradžioje apsiriboti draugiškais santykiais, kurių metu galės pasireikšti visos simpatijos ir antipatijos. Simpatijos atveju partnerių atitinkamumas paprastai būna aukštesniame lygyje.
Reikia atsižvelgti ir į tai, kokioje šeimoje žmogus užaugo. Į tai anksčiau buvo žiūrima labai rimtai, nes vaiko elgesyje – tegu ir ne iš karto – dažnai pasireiškia tėvų savybės. Naują kūną ir naujus tėvus siela gauna pagal savo karmą, tai yra, ji gauna tokius tėvus, kurių nusipelnė, todėl pagal juos galima spręsti, kokie jų vaikai. Žinoma, būna ir išimčių, kai, sakykim, šiaučiui gimsta muzikantas, bet šiaip jau vyrauja dėsningumas, kad obuoliukas nuo obels ried labai netoli.
Tiek daug faktorių, įtakojančių šeimyninį gyvenimą, o juk dar yra toks dalykas, kaip moteriška psichika.
Pradėsime nuo to, kad mergina visiškai ištikima būna tik tam vaikinui, su kuriuo turi pirmuosius intymius santykius ir kuris pažadina joje pirmąją meilę. Ją lydintys jausmai palieka neišdildomą žymę moters sąmonėje. Todėl tėvai anksčiau savo dukras iki vedybų labai saugodavo, nes kuo daugiau jaunikis turi varžovų, tuo mažiau mergina prie jo prisiriša.
Tai labai svarbus momentas. Kai kurios merginos galvoja, kad pirmiausia reikia linksmai pagyventi, o po to galima ir ištekėti. Klaidingas supratimas, nes po kiekvienos naujos pažinties joms darosi vis sudėtingiau išsirinkti gyvenimo draugą, kadangi atrofuojasi ištikimybės, meilės, pagarbos ir kiti jausmai. Taigi, merginai iki vedybų reikia saugoti save, neleisti pakisti savo sąmonei, o susiradus tinkamą vyrą, tuoj pat ištekėti.
Vyras iki vedybų irgi turi vengti artimesnio bendravimo su merginomis, bet čia jau kitos priežastys. Tada jo energija kyla į viršutinius centrus ir pradeda aktyviai vystytis tokios savybės, kaip valingumas, grožis, jėga, ryžtingumas, blaivus mąstymas ir kt. Su tokiu bagažu jis gali drąsiai žengti per gyvenimą. O jeigu vyras mėgsta išdykauti su mergaitėmis, jo energija nusileidžia į apatinius centrus, ir tada doringosios savybės prarandamos. Todėl vedinėje kultūroje vaikinai iki vestuvių stengėsi neturėti jokių ryšių su merginomis ir siekė savęs pažinimo. Tada juose vystydavosi stiprus atsakomybės jausmas, o tuo pačiu ir patrauklumas, ir jie galėdavo išsirinkti sau pačią tinkamiausią merginą.
Tai šventa tiesa – kuo labiau vaikinas vystosi kaip asmenybė, tuo labiau jis darosi patrauklesnis merginai. Ir kuo daugiau mergina išsaugo tai, ką ji gavo nuo gimimo, tuo ji patrauklesnė. Jai tereikia išsaugoti tai, ką turi, tuo tarpu vyriškis turi iš naujo ugdyti savąsias savybes. Tam reikia laiko, todėl šeimą geriau kurti brandesnio amžiaus vyrams. Išsiugdžius dorybingas savybes, visai nesunku susirasti daug jaunesnę merginą ir gyventi su ja ilgai ir laimingai. Moterims laikas yra griežtesnis, todėl jos turi stengtis ištekėti kuo greičiau, kol dar neprarado savųjų vertybių – vidinių ir išorinių. Vyrams laikas darosi nepalankus tada, kai jie pradeda senti.
Harmonija tarp jaunuolių – tai abipusis prisirišimas prie tam tikrų santykių. Juos apsprendžia mūsų savybės, ir mes gauname tokį partnerį, kurio nusipelnėm. Savo trūkumų paslėpti neįmanoma, nes bendravimas vyksta ir subtilaus kūno lygyje. Tačiau viskas pasikeičia, pradėjus dirbti su savo charakteriu. Geriausia tai daryti, praktikuojant meilę Dievui.
Jūs susirasite talentingą ir gražų vyrą ar tokią pat žmoną, jeigu ugdysite savąjį charakterį. Vedos sako, kad žmogaus grožis priklauso nuo jo subtilaus kūno. Išoriškai žmogus gali būti ir visai negražus, bet jeigu jame išvystyta daug dorybingų savybių, jis tampa labai patrauklus, ir tai turi didelę reikšmę.
Yra vyriški ir moteriški charakterio bruožai. Jie atrodo diametrialiai priešingi, todėl sunku susigaudyti, kodėl aš išsirinkau būtent šitą merginą, kokios jos savybės atitinka manąsias? Pavyzdžiui, neatsakingumas moteryje pasireiškia kaip nenuolankumas. O būtent neatsakingo vyro ir nesinori klausyti. Moteriai gali atrodyti, kad ji neturi šito trūkumo, kad ji labai savarankiška, tai kodėl jai teko toks vyras? Štai šis pernelyg didelis moters savarankiškumas ir vyro neatsakingumas yra vienas ir tas pats charakterio bruožas. Kaip ir moters savybė greitai įsižeisti ir vyro grubumas. Todėl būna stiprus nusivylimas artimais žmonėmis. Tačiau ir tokiu atveju šeimą galima išsaugoti, jeigu yra supratimas, kad partneris turi manąsias savybes, tik su priešingu ženklu. Žinoma, reikalingas abipusis suinteresuotumas, tada palaipsniui atsiranda noras žūt būt išsaugoti šeimą ir ugdyti savo charakterį. Keičiant save į gerąją pusę, atsiranda sugebėjimas mažiau kreipti dėmesio į partnerio trūkumus, ir tada jie pasireiškia vis silpniau, o išryškėja gerosios savybės.Taip šeimyniniai santykiai darosi vis geresni.
Mums nereikėtų tikėtis labai didelės sėkmės, nes nežinome, kiek mums jos skirta. Tai labai gerai matyti horoskopuose. Kai kurių žmonių planetos taip išsidėstę, kad jiems nepaprastai sunku ar net neįmanoma susirasti gyvenimo draugą. Kažkokios problemos visada bus, net ir labai geroje šeimoje, jeigu jos bloga karma dar neišsisėmė. Tačiau visos nesėkmės labai sumažėja, jeigu žmogus užsiima savęs pažinimu ir ugdosi meilę Dievui. O jeigu jis tampa šventuoju, tai bus laimingas bet kokiu atveju, net jeigu jo ir sutuoktinio horoskopai visiškai skiriasi. Įdomu pažymėti, kad degradavusi asmenybė taip pat nejaučia kokio nors diskomforto dėl savo ir artimųjų charakterių neatitikimo, tačiau jai svetimas bent kiek gilesnis meilės jausmas.
Dabar – didžiausia šeimyninio gyvenimo paslaptis: žmonės turi stengtis pamilti Dievą, nes būtent Jis yra neišsenkamas meilės šaltinis. Ir jeigu visas sutuoktinių gyvenimas suksis apie Dievą, tai tokia šeima bus visiškai laiminga, net jeigu ten visi bus ir labai skirtingi žmonės. Kai jie tiki į Dievą ir Jam tarnauja, jie pagaliau pradeda ir vienas kitą gerbti ir mylėti.
Pakalbėkime ir apie grožį. Mergina galvoja, kad jeigu ji graži, tai tas grožis priklauso jai, yra jos nuosavybė. Tačiau, laikui bėgant, ta nuosavybė kažkur dingsta. Tiesa tokia, kad grožis vis tik ne mūsų asmeninis daiktas, jį duoda ir pasiima jo didenybė likimas.
Bet iš tikrųjų grožis priklauso Dievui. Jam tarnaujantį žmogų Jis apdovanoja vidiniu, dvasiniu grožiu, kuris padaro gražiu ir kūną. Laikas prieš tokį grožį bejėgis. Yra žmonių, kurie turi kažkokį ypatingą grožį, net atrodo, kad jie šviečia. Daug žmonių juos myli, tik šitoje meilėje nėra nei mažiausio geismo. Toks dvasinis grožis atsiranda, kai siela prisipildo meilės Dievui. Kai žmogus pamilsta Viešpatį, jis patiria begalinę laimę, kuri persiduoda ir aplinkiniams.
Todėl visos šeimos, visi blaiviai mąstantys žmonės turi naudotis šiuo meilės šaltiniu. Laikui bėgant, mes visi prarandame savo grožį, vienintelis Dievas yra amžinai gražus. Jeigu žmonės myli Dievą, jie gauna iš Jo grožį ir galimybę mylėti kitus. Jie tampa šventaisiais.
Atsižvelgiant į visa tai, kiekvienas žmogus turėtų stengtis tobulinti savo gyvenimą. Daugelis galvoja, kad nėra jokios teisybės, kad viskas vyksta pagal niekšybės dėsnius, ir jeigu neapgausi artimo savo, tai jis tave apgaus. Tokie žmonės nežino, kad viskas priklauso nuo žinojimo, kuris pakeičia mūsų ir pasaulio santykius. Argi ne? Jūs sužinojote gerą naujieną ir ėmėte kitomis akimis žvelgti į pasaulį. Vedos sako: “Žinojimas apsprendžia viską”.
Jeigu žmogus mokinasi, kaip teisingai kažką daryti, jo bloga karma greitai keičiasi. Žodis “mokinasi” šitame kontekste reiškia skaityti ir pritaikyti praktikoje tai, ką sužinojai. Geriausiai – iš Vedų, nes tai labai praktiškas ir rimtas mokslas. Jis duoda žmogui galimybę kardinaliai pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet jeigu mokiniesi ir niekas nesikeičia – vadinasi, arba studijuoji ne tai, kas reikia, arba trūksta rimtesnio nusiteikimo. Tikros žinios viską keičia ir galiausiai žmogus tampa laimingas. Aš pats asmeniškai bendrauju su žmonėmis, kurie studijuoja Vedas ir matau, kaip jie darosi vis laimingesni.
Tad ieškokime praktinio pažinimo. Kiek gi galima taip gyventi, nemokant susikurti tinkamų santykių. Nebūtina studijuoti tik Vedas. Juk vieni linkę į krikščionybę, kiti išpažįsta Koraną ar Torą. Dievas mums davė ne vieną religiją. Žmogui tereikia laikytis kažkurios iš jų nurodymų, ir jis neabejotinai taps laimingas.
Jeigu žmogus vystys savo santykius su Dievu, tai Dieviškoji Apvaizda, kaip mes sakome, jį visada palaikys. Mes turime tokį dalyką, kaip sąžinė, bet dažniausiai nežinom, kas tai yra. O juk tai tam tikras Dievo aspektas, glūdintis mūsų širdyje ir vadinamas Paramatma, arba Supersiela. Tai ir yra mūsų sąžinė. Padarius ką nors negero, mes jaučiam jos priekaištus – tai Supersielos balsas.
Reikia žinoti, kas yra teisybė. Žmonės dažnai sako: “Teisybė yra tai, ką aš laikau teisybe”. Bet Supersiela su tuo gali nesutikti, ir tada žmogus jaučia, kad kažkas ne taip. O jeigu žmogus gyvena pagal sąžinės nurodymus ir siekia teisingo gyvenimo būdo, jis turės labai išvystytą intuiciją. Tegu likimas jam nusimato nepalankus, bet jeigu jis turės teisingą žinojimą, tai tas žinojimas likviduos, sudegins jo blogą karmą. Meilė Dievui irgi šalina karmines reakcijas.
Tačiau mes visada turime pasirinkimo laisvę, kuri, galiausiai, ir yra visų būsimų mūsų problemų priežastis. Mes galime pasirinkti gyvenime teisingą kelią, bet trukdo įprotis žygiuoti šunkeliais ir baimė, kad neištversime permainų. Problema sprendžiama labai paprastai – pasirodo, tereikia bendrauti su žmonėmis, kurie sėkmingai keičia savo gyvenimą ir save. Tai suteikia jėgų tiems, pas kuriuos jau yra noras tai daryti. Bendravimui Vedos teikia labai didelę reikšmę. Taip pat reikia galutinai ir aiškiai apsispręsti – ko aš noriu iš gyvenimo. Vedos sako, kad jeigu žmogus turi tik norą keistis, gerąja to žodžio prasme, tai to užtenka, kad prasidėtų jo savybių transformacija, net jam pačiam nelabai tą pastebint.
Bet ne visi žmonės gali kovoti su savo trūkumais. Vieni gali kantriai kęsti likimo smūgius, bet gyventi dorai, nors gyvenimas, atrodo, ir verčia juos imtis neteisėtų veiksmų ir daryti visokias kvailystes. Bet dvasinių pastangų dėka galima atsilaikyti prieš tokias insinuacijas. Tai ir yra pasirinkimo laisvė. Žmogus, kupinas žinojimo ir meilės Viešpačiui, sugeba teisingai pasirinkti.
Kiti gyvena savo malonumui, neįsiklausydami į sąžinės balsą, todėl nesugeba padaryti teisingą pasirinkimą. Jie tiki, kad šiandien galima gyventi, darant visokias niekšybes, o rytoj pradėti šventuolio gyvenimą. Tačiau žmogus prisiriša prie savo įprastinio gyvenimo būdo, ir paskui jį pakeisti yra labai sunku. Ir pirmiausia, nuo ko reikia pradėti – tai susirasti kitą, tinkamesnį bendravimą, su tokiais žmonėmis, kurie užsiima savęs pažinimu.
Pažinimas aukščiau visko. Jeigu norite eiti šiuo keliu, gilinkitės į tuos šventraščius, kurių autoritetingumą jūs pripažįstate. Tai, ką mes skaitome laikraščiuose ar panašaus pobūdžio lektūroje, ir kuo mes besąlygiškai tikime, – nėra žinojimas.Tai tik mūsų kvailumo požymis. Žmogus savo gyvenime turi vadovautis autoritetingais šaltiniais. Vienas iš jų – tai Vedos, mokslas, atlaikęs tūkstantmečių išbandymą.

Parašykite komentarą