Ko Bongas buvo vienas didžiausių Sung dinastijos zeno Meistrų Kinijoje.
Kai jis buvo dvidešimties, Mokytojas davė jam Konganą: „Kur buvau prieš gimdamas, kur būsiu numiręs?“ Medituodamas šio kongano prasmę, Ko Bongas pasijuto kaip keliauninkas, pasiklydęs tamsiame miške. „Tada, – rašė jis vėliau, – buvau visiškai priblokštas savo neišmanymo“.
Praėjo treji metai. Ko Bongas kovojo su konganu dieną naktį, bet taip ir nepasiekė nė žemiausios susitapatinimo pakopos. Galiausiai, apimtas nevilties, nuėjo pas garsųjį zeno Meistrą Seorl Amą. Papasakojo jam, kaip nesėkmingai bandė prasiskverbti į šį konganą, ir paprašė pagalbos.
– Mums buvo sakoma, – tarė Meistras, – kad visi daiktai turi budos prigimtį. Toks yra visų praeities, dabarties ir ateities budų mokymas. Bet kai vienuolis atėjo pas zeno Meistrą Jo Ju ir paklausė, ar šuo turi budos prigimtį, šis riktelėjo: „Ne!“ Ką reiškia šis „ne“?
Ko Bongas apstulbo. Tuo metu, kai jis stengėsi rasti atsakymą, Meistras paėmė zeno lazdą, piktai trenkė jam per petį ir išvijo lauk.
Ko Bongas, vergdamas iš skausmo ir pažeminimo, grįžo į savo vienuolyną. Jis nesiliovė galvojęs apie Meistro klausimą. Ką gi tai galėtų reikšti? Ką gi tai galėtų reikšti? Staiga tartum liepsna tamsiame kambaryje jo protą persmelkė suvokimas, apimdamas visą jo esybę. Pradinis konganas „Kur buvau prieš gimdamas, kur būsiu numiręs?“ dabar atrodė visiškai aiškus.
Kitą dieną bedirbantį vienuolyno laukuose jį aplankė Seorl Amas ir tarė:
– Labas rytas. Kaip sekasi ieškoti?
Ko Bongas atsakė:
– Jei žmogus užmušą savo troškimą ieškoti, jis tikrai atras tai, ko ieško.
Bet Meistras staiga pačiupo jį už apykaklės ir sušuko:
– Kas verčia šį lavoną vaikščioti?!
Nors Ko Bongas puikiai suprato konganą, jį vėl tarsi suparalyžiavo, ir jis galėjo tik spoksoti kaip koks pusgalvis. Meistras pastūmė jį ir nuėjo.
Ko Bongas buvo taip priblokštas naujos nesėkmės, kad net kelias paras negalėjo užmigti. Vėliau vieną naktį sapne jam pasirodė pirmasis Mokytojas ir uždavė naują konganą: „Visi daiktai sugrįžta į Vieną, kur sugrįžta Vienas?“ Pabudęs Ko Bongas pajuto, kad visos jo abejonės, visa painiava susitelkė į bendrą masę ir užgriuvo širdį tarsi milžiniška uola. Penkias dienas jis vaikščiojo tarsi mietą prarijęs. Šeštąją dieną užsuko į didžiąją vienuolyno salę, kur kaip tik tuo metu vienuoliai minėjo Lin Chi mokyklos penktojo patriarcho mirties metines. Ta proga ant sienos buvo pakabintas patriarcho portretas, ant kurio pats patriarchas buvo užrašęs posmą:
Trisdešimt šeši tūkstančiai rytų
Per šimtą metų.
Ar tu dar nesupratai,
kad tai tas pats senas bičiulis?
Kai tik Ko Bongas perskaitė paskutinį žodį, jį kiaurai persmelkė suvokimas. „Tą akimirką, – rašė jis vėliau, – pajutau, tarsi Visata suskilo į mažiausias dalelytes, o žemė pavirto plokštuma. Nebuvo „aš“, nebuvo pasaulio. Tarsi vienas veidrodis atspindėtų kitą. Paklausiau savęs kelių konganų, ir atsakymai buvo visiškai aiškūs“.
Kitą dieną jis nuėjo pas Seorl Amą. Meistras paklausė:
– Kas tampo šį negyvą tavo kuną ir verčia jį vaikščioti?
Ko Bongas sušuko:
– KATZ!!!
Meistras jau kėlė lazdą, bet Ko Bongas pagriebė ją iš rankų ir tarė:
– Ne! Šiandien negali man suduoti.
Meistras paklausė:
– Kodėl ne?
Ko Bongas pakilo ir išėjo iš kambario.
Po kiek laiko jį aplankė kitas zeno Meistras ir pasakė:
– Sveikinu. Girdėjau, patyrei didįjį Nušvitimą.
Ko Bongas nusišypsojo ir tarė:
– Dėkui.
– Ar gali išlaikyti šią būseną visą laiką?
– Taip žinoma.
– Ir kai dirbi, miegi, sapnuoji?
– Taip. Netgi sapnuodamas.
– O kaip yra, kai giliai miegi nesapnuodamas, kai nėra nei regėjimo, nei garso, nei sąmonės? Kur tada tavasis nušvitimas?
Matydamas, kad Ko Bongas negali atsakyti, Meistras tarė:
– Noriu tau patarti. Kai esi alkanas – valgyk, kai esi pavargęs – ilsėkis. Kiekvieną rytą nubudęs klausk savęs: Kas šio kūno šeimininkas ir kur jis gyvena?“ Tai padės galutinai suvokti.
Ko Bongas nusprendė žūtbūt rasti atsakymą į klausimą, netgi jei tai nuvestų į pamišimą.
Praėjo penkeri metai. Kartu su draugu jis iškeliavo kaip maldininkas į Kinijos šiaurę. Beeidami jie užsuko į užeigą. Draugas tučtuojau užmigo, nes buvo labai pavargęs. Ko Bongas atsisėdęs kampe, meditavo. Staiga, draugui sukrutėjus per miegus, ant žemės nukrito jo medinė pagalvė. Kai Ko Bongas išgirdo triukšmą, jo protas atsivėrė ir Visatą užliejo šviesa. Tada jis suprato ne tik savo konganą, bet ir budų bei patriarchų užduotus Koganus. Pasijuto kaip keliauninkas, iš ilgos kelionės pagaliau sugrįžęs namo. Didžiojo prabudimo akimirką jis sukūrė šį posmą:
Žmogus, kuris tai priėjo,
yra žmogus, kuris ten buvo nuo pradžios.
Jis daro tai, ką darė visada.
Niekas nepasikeitė.