Gyvenime sukaupti stresai

Emocija – tai energijos judėjimas. Sustabdyta, užslopinta energija trukdo laisvai tekėti energijai, ji lyg užtvanka. Užslopintos emocijos (stresai) kaupiasi sudarydamos energetinius blokus.

Gyvenimui bėgant patiriame įvairias emocijas, teigiamas ir neigiamas. Kiekviena emocija – tai tam tikro dažnumo virpesiai, jie užima tam tikrą vietą auroje. Emocijos sumuojasi pagal tapatybių suartėjimo dėsnį, o ne pagal laiko tėkmę. Laikas holografiškas, egzistuoja tik amžinybė, kas buvo, kas bus, jau yra dabar.

Užslopintos baimės, emocijos kaupiasi pirmame energetiniame lygyje, ties pirmąja čakra, pablogina energijos apykaitą inkstuose, kauluose. Pykčio emocijos kaupiasi trečiame lygyje, pablogindamos apykaitą kepenyse. Godumas kaupiasi ties skrandžiu, liūdesys griauna plaučius, savigrauža kuria vėžį ir t.t.

Kūdikystėje emocijos liejasi laisvai. Vos vaikas paauga, pradedame jį auklėti pagal principą: “Lenk medį, kol jaunas”. Belenkdami sulaužome. Auklėjimas remiasi draudimais, užmirštame išmintingus žodžius, teigiančius, jog “uždarius duris blogiui, geris taip pat liks už durų”. Dažnai neatsargus žodis gali padaryti itin didelį poveikį.

Darželinukas dovanoja mergaitei gėlę. Kas nors pasišaipo. Vaikas supranta, kad mylėti negerai. Įskaudinimas ties širdimi suformuoja energetinį bloką. Ateityje nemeilė didėja, kaupiasi, tampa širdies ligų priežastimi.

Vaikas piešia. Suaugusieji pasišaipo: “Kas čia per terlionė?” O gal vaikas buvo apimtas kūrybinės ekstazės? Taip lengvai ir nemąstant užblokuojamas noras kurti.

Kūdikis paliekamas prižiūrėti svetimiems, formuojasi suvokimas, kad mylimo žmogaus praradimas neišvengiamas. Vėliau, sukūrus šeimą, šis įsitikinimas veda prie skyrybų. Užslopintos emocijos formuoja charakterį.

Suaugę mes jau patys save slopiname pagal susidariusius šablonus: “Nepadoru”, “Ką žmonės pasakys”. Slopiname ne tik emocijas, bet ir poreikius. Užslopiname poreikį valgyti augalinį maistą, miegoti pagal saulę ir pan.

Stresai trukdo laisvai tekėti energijai, sudaro varžą, pasipriešinimą, todėl energija tekėdama meridianais, sukelia nemalonius pojūčius, skausmą, kurį mes vadiname liga. Suvartoti nuskausminamieji vaistai sudaro auroje gleives, kurios išlieka visam laikui, jei jų neišvalome. Gleivės dar labiau trukdo, visiškai sustabdo ir taip jau blogą energijos apykaitą. Susidaro iliuzija, skausmo nėra, sveikatos taip pat. Tuomet auroje didėja tamsa. Sąmonės lygis vis mažėja. Žmogus tampa nesąmoninga būtybe, praranda laisvę, galimybę pasirinkti. Nesąmoningus žmones paprasta valdyti, jie pasiduoda kitų įtakai, idėjoms.

Danutė Januškienė – Prigimtinis kvėpavimas

Parašykite komentarą