Meilė - tai supratimas

Meilė - tai supratimas

Karalius Pasenadis atėjo pas Budą visiškai vienas, net nelydimas sargybos. Jis paliko karietą ir vežiką prie vienuolyno vartų. Buda jį sutiko prie savo nendrėmis dengtos trobelės. Jiems apsikeitus mandagiais pasisveikinimais karalius labai nuoširdžiai prabilo:

  • Mokytojau Gautama, žmonės garbina Tave kaip Budą, kaip tą kuris esi tobulai atbudęs. Tačiau aš vis klausiu savęs, kaip gali būti atbudęs toks jaunas žmogus?

Net garsiausieji mokytojai - Purana Kasapa, Makhalis Gosala, Nigantha Nathaputa ir Sandžaja Belathiputa, kurie yra jau gerokai vyresni, - nesiskelbia esą visiškai atbudę. Ir net Pakudha Kačajana bei Adžita Kesakambalis. Ar pažįsti šiuos mokytojus? Buda atsakė:

  • Jūsų didenybe, girdėjau apie juos visus, o kai kuriuos esu sutikęs. Dvasiniai pasiekimai nepriklauso nuo amžiaus. Mėnesiai ir metai nenulemia atbudimo būties. Yra keli dalykai, į kuriuos visiškai nedera žiūrėti iš aukšto: mažas princas, nedidelė gyvatė, ugnies kibirkštis ir jaunas vienuolis. Princas gali būti dar vaikas, tačiau jame glūdi karaliaus savybės ir likimas. Nedidelė nuodinga gyvatė moka vienu akies mirksniu nužudyti galingą vyrą. Vienintelė ugnies kibirkštis paverčia pelenais ištisus miškus ar didelį miestą. O jaunas vienuolis gali visiškai atbusti! Jūsų didenybę, išmintingas žmogus niekada nepaniekina mažo princo, nedidelės gyvatės, ugnies kibirkšties ir jauno vienuolio.

Karalius Pasenadis žvelgė į Budą ir stebėjosi. Buda kalbėjo ramiai ir tyliai, o tai, ką jis sakė, buvo paprasta ir išmintinga. Karalius pajuto, jog šiuo mokytoju galima pasikliauti.

  • Mokytojau Gautama, kai kas sako, kad Tu liepi žmonėms nemylėti. Jie kalba, kad, pasak Tavęs, kuo daugiau žmogus myli, tuo daugiau jis kenčia ir netenka vilties. Nors šiuos žodžiuose yra tiesos, jais pasirėmęs vargu ar berasiu ramybę. Be meilės gyvenimas, regis, neturi prasmės. Padėk man rasti teisingą atsakymą.

Buda šiltai pažvelgė į karalių.

  • Jūsų didenybe, jūs labai teisingai paklausėte, ir išgirsti atsakymą būtų pravartu daugeliui. Meilė meilei nelygi. Turėtume nuodugniai išnagrinėti kiekvienos meilės rūšies prigimtį. Meilės reikia visiems, tačiau ne tos, kuri kyla iš geismo, aistros, prisirišimo, skirstymo ir išankstinių nuostatų. Jūsų didenybe, yra kitokia, labai reikalinga meilė, kurią sudaro gerumas ir atjauta, arba maitri ir karuna.

Dažniausiai žmonės, kalbėdami apie meilę, turi galvoje tik tą jausmą, kuris yra tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir moters, tarp šeimos narių, tarp savosios kastos atstovų ar tarp tautiečių. Kadangi tokios meilės prigimtį nusako sąvokos aš ir mano, ji visuomet susijusi su prieraišumu ir skirstymu. Žmonės nori mylėti tiktai savo tėvus, sutuoktinius, vaikus, vaikaičius, savo gimines ir tautiečius. Kadangi juos varžo prieraišumas, jie baiminasi, kad jų mylimiems žmonėms nieko bloga neatsitiktų, net kol tokiam baiminimuisi, regis, nėra jokios priežasties. O jei kas atsitinka, jie labai kenčia. Meilė, paremta skirstymu, gimdo išankstines nuostatas. Žmonės tampa abejingi ar net priešiški tiems, kurie nepriklauso jų mylimųjų būriui. Prieraišumas bei skirstymas yra mūsų ir kitų žmonių kentėjimo priežastis. Jūsų didenybe, meilė, kurios alkį jaučia kiekvienas žmogus, yra gerumas ir atjauta. Maitri yra meilė, kuri turi galios suteikti kitiems laimės. Karuna yra meilė, kuri gali pašalinti kitų žmonių kančias. Maitri ir karuna nesitiki jokio atsako. Gerumas ir atjauta neapsiriboja vien tik tėvais, sutuoktiniu, vaikais, giminaičiais, tos pačios kastos atstovais ir tautiečiais. Tokia meilė apima visus žmones ir visas kitas gyvas būtybes. Maitri ir karuna nėra skirstymo, nėra jokio mano - ne mano. O kadangi nėra skirstymo, tai nėra ir prieraišumo. Taigi maitri ir karuna teikia laimę ir lengvina kančias. Jos nesukelia skausmo ar nevilties. Be jų gyvenimas būna beprasmis, kaip jūs sakėte. O mokančiųjų atjausti gyvenimas prisipildo ramybės, džiaugsmo ir pasitenkinimo. Jūsų didenybe, jūs - šalies valdovas. Iš jūsų gerumo ir atjautos naudos turėtų visi pavaldiniai.

Karalius nuleido galvą, susimąstė, tada pakėlė akis į Būdą ir paklausė:

  • Turiu šeimą, kuria privalau rūpintis, ir šalį, kurią reikia valdyti. Jeigu nemylėsiu savo šeimos ir savo žmonių, tai jais nebesirūpinsiu. Prašau man tai paaiškinti.

  • Be abejonės, jūs turite mylėti savo šeimą ir savo žmones. Tačiau jūsų meilė gali būti platesnė ir neapsiriboti vien jais. Jūs mylite ir rūpinatės princu ir princese, tačiau tai nedraudžia jums mylėti ir rūpintis kitais karalystės jaunuoliais bei merginomis. Jeigu mylėtumėte visus jaunus žmones, jūsų dabartinė ribota meilė virstų visaapimančia meile ir visi karalystės januoliai taptų jūsų vaikais. Štai ką reiškia atjautos kupina širdis. Ir tai nėra nepasiekiama svajonė. Ji gali iš tiesų virsti tikrove, ypač jei to imtųsi žmogus kaip jūs, turintis tokią neribotą valdžią.

  • Na, o kitų karalysčių jaunimas?
  • Niekas netrukdo kitų karalysčių jaunimo mylėti kaip savo sūnų ir dukterų, net jei jų ir nepasiekia jūsų valdžios galia. Jeigu myli savo krašto žmones, tai nėra priežasties nemylėti žmonių, gyvenančių kaimynystėje.

  • Bet jei aš jų nevaldau, tai kaipgi parodysiu jiems savo meilę? Buda įdėmiai žvelgė į karalių.

  • Vienos tautos gerovė ir saugumas neturi gimdyti kitų tautų skurdo ir nesaugumo, - atsakė jis. - Jūsų didenybe, tautos klestės ir gyvens taikoje tik tada, kai jos bendromis jėgomis ims siekti gerovės visiems. Jeigu tikrai geidžiate, kad Kosala džiaugtųsi taika ir kad jūsų karalystės januoliai nežūtų kovos lauke, kitoms karalystėms taip pat turite parodyti kelią į taiką. Todėl ir namie, ir bendraudami su kaimynais savo veiksmus turite grįsti atjauta. Vienu metu mylėdamas ir rūpindamasis savo karalyste, galite mylėti ir rūpintis kitomis karalystėmis - Magadha, Kasiu, Videha, Šakja ir Kolija. Jūsų didenybe, pernai aš aplankiau savo šeimą Šakjoje ir keletą dienų buvau apsistojęs Aranakutiloje, Himalajų papėdėje. Ten daug mąsčiau apie taikumu grįstą valdovų elgesį. Supratau, kad tautos tikrai gali džiaugtis taika ir saugumu, nesigriebdamos prievartos, įkalinimų ar kitokių bausmių. Kalbėjausi apie tai su savo tėvu karaliumi Sudhodana. Dabar naudojuosi galimybe pasidalyti tomis pačiomis mintimis su jumis. Puoselėjančiam atjautą valdovui nėra reikalo griebtis prievartos.

Karalius sušuko:

  • Nuostabu! Tikrai nuostabu! Tavo kalba nepaprastai įkvepia! Tu tikrai esi atbudęs! Prižadu apgalvoti viską, ką man šiandien pasakei. Aš įsiskverbsiu į Tavo žodžius, kuriuose tiek daug išminties. Tačiau dar norėčiau paklausti vieno paprasto dalyko. Meilėje glūdi skirstymo, troškimų ir prieraišumo pradai. Pasak Tavęs, tokia meilė sukelia nerimą, kančias ir neviltį. Tai kaipgi mylėti be troškimo ir prieraišumo? Kaip man liautis gausinti nerimą ir kančias ir tuo pat metu mylėti savuosius vaikus?

Buda atsakė:

  • Turime pažvelgti į savo meilės prigimtį. Mylimiems žmonėms mūsų meilė turi teikti ramybę ir laimę. Tačiau jeigu meilė grįsta savanaudišku troškimu valdyti mylimuosius, nei ramybės, nei laimės jiems nesuteiksime. Priešingai, nuo mūsų meilės jie jausis tarsi spąstuose. Tokia meilė ne kas kita kaip kalėjimas. Jeigu mūsų mylimi žmonės dėl mūsų meilės negali būti laimingi, jie ieškos būdų išsivaduoti. Jie nepriims mūsų meilės pančių. Meilė po truputį virs pykčiu ir neapykanta. Jūsų didenybe, ar girdėjote apie tragediją, kuri dėl savanaudiškos meilės prieš dešimt dienų nutiko Savathyje? Motina pasijuto sūnaus atstumta, kai šis įsimylėjo ir vedė. Užuot priėmusi marčią kaip dukterį, ji jautėsi praradusį sūnų ir jo išduota. Taigi jos meilė virto neapykanta ir ji įbėrusi nuodų į jaunųjų maistą abu juos nunuodijo. Jūsų didenybe! Atbudimo kelyje meilės negali būti be supratimo. Meilė - tai supratimas. Kas negali suprasti, tas negalės pamilti. Vyrai ir žmonos, nesuprantantys vieni kitų, negali mylėti. Broliai ir seserys, nesuprantantys vieni kitų, negali mylėti. Tėvai ir vaikai, nesuprantantys vieni kitų, taip pat negali mylėti. Jeigu norite, kad jūsų mylimieji būtų laimingi, privalote mokytis suprasti jų kančias ir siekius. Tokia yra tikroji meilė. Jei neskaitysite jų minčių ir sieksite juos valdyti, meilė bus netikra. Tai bus tiktai troškimas pavergti kitus ir nevaisingas bandymas patenkinti savo pačių poreikius.

  • Jūsų didenybe, Kosalos žmonės turi ir kančių, ir troškimų. Jeigu tai suprantate, vadinasi, galite iš tiesų juos mylėti. Visi jūsų dvariškiai taip pat turi ir kančių, ir troškimų. Tik žinodamas, kodėl jie kenčia ir ko jie trokšta, mokėsite padaryti juos laimingus. O jie dėkos ir liks ištikimi jums visą likusį gyvenimą. Karalienė, princas ir princesė taip pat turi kančių ir troškimų, kuriuos pažinęs galėsite suteikti jiems laisvę. Kai kiekvienas pavaldinys ras savo laimę, ramybę ir džiaugsmą, tada ir jūs pats tapsite laimingas, ramus ir džiugus. Taip suvokia meilę žengusieji Atbudimo keliu. Karalius Pasenadis buvo labai sujaudintas. Nė vienas kitas mkoytojas ar brahmanas iki šiol nesugebėjo atverti jo širdies, nepadėjo pažvelgti į pačią reiškinių esmę. Šio Mokytojo buvimas, manė jis sau, yra didžiulė vertybė visai šaliai. Karalius panoro tapti Budos mokiniu. Minutėlę patylėjęs jis pakėlė akis į Budą ir tarė:

  • Dėkoju Tau už išties skaisčią šviesą, praskaidrinusią visus tuos dalykus. Tačiau vis dar lieka vienas klausimas, kuris man kelia rūpestį. Sakei, kad meilė, grįsta troškimu ir prieraišumu, gimdo kančias ir neviltį, o meilė, paremta atjauta, teikia vien ramybę ir laimę. Tačiau kodėl man atrodo, kad meilė, kylanti iš atjautos ir nesanti savanaudiška, taip pat gali sukelti skausmo ir kančių? Aš myliu savo pavaldinius. Ir kai jie kenčia nuo ligų ar gamtos stichijų, aš irgi kenčiu. Esu įsitikinęs, kad Tu taip pat. Juk tikrai kenti, kai matai ligonį ar mirštantį žmogų.

  • Jūsų klausimas labai taiklus. Atsakymas į jį padės geriau suprasti atjautos prigimtį. Visų pirma reikia žinoti, kad kentėjimas, kylantis iš prieraišumo ir troškimais grįstos meilės, yra tūkstantį kartų didesnis nei kentėjimas, kylantis iš atjautos. Būtinai reikia skirti šias dvi kentėjimo rūšis: viena iš jų yra visiškai nevaisingas ir tiktai trikdo mūsų protą bei alina kūną, o kitas puoselėja globos ir atsakomybės jausmą. Meilė iš atjautos suteikia galios palengvinti kitų kančias. O meilė iš prieraišumo ir troškimo sukuria vien rūpesčius ir dar daugiau kančių. Atjauta skatina pagalbą kenčiantiems. Didis karaliau! Tai yra pati didžiausia būtinybė. Kylantis iš atjautos skausmas yra naudingas. Jeigu žmogus negali jausti kito žmogaus skausmo, tuomet jis nėra tikras žmogus.

Atjauta - supratimo vaisius. Eidami Išsilaisvinimo keliu, mes išvystame tikrąjį gyvenimo veidą. Tai yra laikinumas. Visa yra laikina ir neturi atskiros savasties. Visa kurią nors dieną neišvengiamai praeina. Vieną dieną išnyks ir mūsų pačių kūnai. O kai žmogus supranta laikiną visų daiktų prigimtį, jo požiūris pasidaro ramus ir giedras. Laikinumo pajauta nebetrikdo jo širdies ir proto. Tad iš atjautos kylančiame skausme nėra kartėlio ir sunkumo, kurį sukelia kitoks kentėjimas. Net priešingai: atjauta suteikia žmogui daugiau jėgų. Didis karaliau! Šiandien išgirdote pagrindines Išsilaisvinimo kelio tiesas. Kitą dieną mielai pasidalinsiu su Jumis kitais mokymo dalykais…