3 skyrius Gyvenimas dabartyje

Klausytojas: Kaip matau su mano kūnu ar mano tikrąja prigimtimi nėra nieko blogo. Juos abu sukūriau ne aš ir jiems nereikia jokio patobulinimo. Problema yra su “vidiniu kūnu”, galima vadinti tai protu, sąmoningumu, antahkarana, ar kokiu kitu vardu.

Maharadž: Ką laikai problema savo prote?

K: Jis neramus, godus malonumams ir bailus nemalonumams.

A: Kas blogo jo siekyje malonumams ir vengimo nemalonumų? Tarp skausmo ir džiaugsmo krantų teka gyvenimo upė. Tik tuomet, kai protas atsisako plaukti su tėkme ir įstringa krante, tai tampa problema. Tekėjimą su gyvenimu aš turiu galvoje priėmimą – priėmimą to kas ateina ir išeina. Be troškimų, be baimės, stebint kiekvieną patyrimo akimirką, tu neesi tai kas nutinka, tu esi tas, kuriam tai nutinka. Galiausiai tu net neesi stebėtojas. Tu esi galutinis potencialas, kurio apraiška ir išraiška yra visa ko apimanti sąmonė.

K: Tačiau, tarp kūno ir sąvasties tvyro minčių ir jausmų debesys, kurie nepasitarnauja nei kūnui nei sąvasčiai. Šios mintys ir jausmai yra silpni, trumpalaikiai ir bereikšmiai, lyg proto dulkės, kurios apakina ir uždusina, vis dėl to jie yra čia užgožiantys ir naikinantys.

A: Žinoma, įvykio prisiminimas negali atstoti pačio įvykio. Dabartinis momentas turi kažką išskirtinio, unikalaus, ko nėra nei praeityje nei ateityje. Jame yra gyvybingumas, tikrovė; jis išsiskiria tarsi apšviestas. Ši akimirka turi “tikrovės antspaudą”, kurio neturi nei praeitis nei ateitis.

K: Kas suteikia dabarčiai tą “tikrovės antspaudą”?

A: Nėra nieko savotiško dabartinėje akimirkoje, kas darytų skirtumą tarp praeities ar ateities. Prieš akimirką praeitis buvo dabar, o ateitis bus netrukus. Kas padaro dabartį tokią išskirtinę? Akivaizdu, mano buvimas. Aš esu tikras, nes visada esu dabar, dabartyje, o tai, kas yra su manimi, dabar dalijasi su manimi, mano realybėje. Praeitis yra prisiminimuose, o ateitis – vaizduotėje. Pačiame dabarties įvykyje nėra nieko, kas jį išskirtų kaip tikrą. Gali būti kažkoks paprastas, pasikartojantis įvykis, kaip pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimas. Nepaisant to, kad žinome, jog vienas po kito einantys laikrodžio dūžiai yra identiški, dabartinis dūžis visiškai skiriasi nuo ankstesnio ir sekančio. Dalykas, sutelktas į dabartį, yra su manimi, nes aš visada esu šalia; tai yra mano paties tikrovė, kurią perduodu dabartiniam įvykiui.

K: Bet mes susiduriame su prisimenamais dalykais lyg jie būtų tikri.

A: Mes apsvarstome prisiminimus tik tuomet, kai jie iškyla į dabartinę akimirką. Pamirštas neskaičiuojamas tol, kol apie tai neprisimenama – o tai reiškia įvedimą į dabar.

K: Taip, aš matau, kad dabartyje yra kažkoks nežinomas veiksnys.

A: Tau nereikia sakyti, kad tai yra kažkas nežinomo, nes tau tai yra nuolat vykstantis veiksmas. Dalykai ir mintys kinta nuolatos. Bet pojūtis, kad tai kas vyksta dabar yra tikrovė niekada nekinta, net sapne.

K: Giliame miege nėra dabarties tikrovės patyrimo.

A: Gilaus miego tamsuma visiškai susijusi su konkrečių prisiminimų trūkumu. Bet bendra gerovės atmintis yra. Yra skirtingas pojūtis kai mes sakome: “Aš giliai miegojau” ir “Manęs nebuvo”.

K: Mes turėtume pakartoti klausimą nuo kurio pradėjome: tarp gyvenimo šaltinio ir gyvenimo išraiškos (kas yra kūnas) yra protas ir jo visada permainingos būsenos. Proto būsenų srautas yra begalinis, beprasmis ir skausmingas. Skausmas yra pastovus faktorius. Tai ką mes vadiname malonumu yra tik intarpas tarp dviejų skausmo būsenų. Noras ir baimė yra nuolatinė gyvenimo savijauta, ir abu jie kyla iš skausmo. Mūsų klausimas toks: ar gali egzistuoti laimingas protas?

A: Troškimas yra malonumo prisiminimas, o baimė yra prisiminimas skausmo. Abu jie padaro protą neramų. Malonumo akimirkos yra tik spragos skausmo srovėje. Kaip gali būti protas laimingas?

K: Tas tiesa, kai mes trokštame malonumo ar tikimės skausmo. Bet būna akimirkų netikėto, nenumatyto džiaugsmo. Tyro džiaugsmo, nepaveikto troškimų – Dievo suteikto.

A: Vis tik, džiaugsmas yra džiaugsmas tik skausmo fone.

K: Ar skausmas yra kosminis faktas, ar grynai protinis?

A: Visata yra pilnatvėje ir kur yra pilnatvė, kur nieko netrūksta, kas gali suteikti skausmo?

K: Visata gali būti išbaigta kaip visuma, bet būti neišbaigta detalėse.

A: Dalis visumos, matomos visumos atžvilgiu, taip pat yra pilnatvėje. Tik atskirai matomas jis tampa nepakankamas, taigi ir skausmo vieta. Kas daro atskyrimą?

K: Žinoma, kad proto apribojimai. Protas negali matyti visumos.

A: Pakankamai gerai. Protas iš savo prigimties skaldo ir priešinasi. Ar gali būti kitoks protas, kuris sujungia ir harmonizuoja, kuris mato visumą detalėse ir detales visumoje?

K: Kitoks protas – kur jo ieškoti?

A: Žengiant anapus apribojančio, skaidančio ir priešinančio proto. Užbaigiant protinę veiklą, kaip mes ją žinome. Kai tai pasibaigia, tuomet toks protas gimsta.

K: Tame prote džiaugsmo ir skausmo problema nebeegzistuoja?

A: Ne taip, kaip mes juos žinome, kaip geidžiamus ar atstumiančius. Tai greičiau tampa meilės, ieškančios išraiškos ir susidūrimo su kliūtimis, klausimu. Įtraukiantis protas yra meilė veikiant, kovojanti su aplinkybėmis, iš pradžių nusivylusi, galiausiai pergalinga.

K: Tarp dvasios ir kūno, ar meilė yra tai, kas nutiesia tiltą?

A: O kas daugiau? Protas sukuria bedugnę, o širdis ją peržengia.

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.