2 skyrius Kūno manija

Klausytojas: Maharadžai, jūs sėdite priešais mane, o aš sėdžiu jums prie kojų. Koks yra pagrindinis skirtumas tarp mudviejų?

Maharadž: Nėra jokio skirtumo.

K: Tačiau vis tik, juk turėtų būti kažkoks skirtumas, aš atėjau pas jus, o ne jūs atėjote pas mane.

A: Todėl, kad tu įsivaizduoji esant skirtumams, tu eini šen ir ten ieškodamas “ypatingų” žmonių.

K: Jūs taip pat esate pranašesnis žmogus. Jūs tvirtinate pažystantis tikrovę, o aš ne.

A: Ar aš kada tau sakiau, kad tu nežinai ir todėl esi prastesnis? Leiskime tiems, kurie sugalvojo tokius skirtumus juos įrodyti. Aš neteigiu, jog žinau tai ko tu nežinai. Iš tiesų, aš žinau daug mažiau nei tu.

K: Jūsų žodžiai pilni išminties, jūsų elgesys kilnus, jūsų malonė visagalė.

A: Aš nieko apie tai nežinau ir nematau jokio skirtumo tarp tavęs ir manęs. Mano gyvenimas yra įvykių pasekmė, taip kaip ir tavo. Tik aš esu neprisirišęs ir matau praeinantį pasirodymą kaip praeinantį pasirodymą, kol tu įsikimbi į dalykus ir keliauji kartu su jais.

K: Kas jus tokiu padarė?

A: Niekas konkrečiai. Tai nutiko, nes aš pasitikėjau savo Guru. Jis pasakė man, kad aš esu niekas, tik sąvastis ir aš juo patikėjau. Pasitikėdamas juo, aš elgiausi atitinkamai ir nustojau kreipti dėmesį į tai kas nebuvau aš ar nebuvo mano.

K: Kodėl jums taip pasisekė atsiduoti savo mokytojui, kai mūsų tikėjimas yra tik žodinis?

A: Kas gali atsakyti? Taip nutiko. Dalykai nutinka be priežasties ir koks skirtumas, kas yra kas? Tavo gera nuomonė apie mane tėra tavo nuomonė. Bet kurią akimirką tu gali ją pakeisti. Kam prisirišti prie nuomonės svarbos, net prie savo?

K: Vis tiek, jūs esate kitoks. Jūsų protas atrodo visada ramus ir laimingas. Ir stebuklai nutinka aplink jus.

A: Aš nežinau nieko apie stebuklus, ir man įdomu, ar gamta pripažįsta išimtis savo dėsniams, nebent mes sutinkame, kad viskas yra stebuklas. Mano protui, nėra tokių dalykų. Yra sąmoningumas, kuriame viskas nutinka. Tai yra gan akivaizdu. Stebėk atidžiai ir matyk tai, ką matau aš.

K: Ką jūs matote?

A: Aš matau tai, ką galėtum matyti ir tu, čia ir dabar, bet tavo dėmesys yra ne ten. Tu neteiki jokio dėmesio sąvasčiai. Tavo protas yra paskendęs dalykuose, žmonėse, idėjose ir niekada su savimi. Sutelk dėmesį į save, tapk sąmoningu savo pačio egzistencijai. Pamatyk kaip tu funkcionuoji, stebėk motyvus ir savo veiksmų rezultatus. Ištyrinėk kalėjimą, kurį pasistatei aplink save. Pažindamas tai kas tu neesi, tu pažinsi save. Kelias į save yra per atsisakymą ir atmetimą. Vienas dalykas yra tikras: tikrovė nėra įsivaizduojama, tai nėra proto kūrinys. Net pojūtis “Aš esu” nėra tęstinis, nors ir naudinga rodyklė; jis parodo kur ieškoti, bet ne ko ieškoti. Tiesiog atidžiai stebėkite. Kai įsitikinsi, kad apie save iš tiesų negali pasakyti nieko kito kaip “Aš esu”, ir nieko negali įvardinti, kas būtum tu, poreikis “Aš esu” bus baigtas – tau nebebus poreikio įvardinti to, kas tu esi. Tau tereikia atsikratyti įpročio įvardinti save. Visi įvardinimai tinka tik tavo kūnui ir jo pasireiškimams. Kuomet ši kūno manija išnyks, tu sugrįši į savo natūralią būseną, spontaniškai ir be pastangų. Vienintelis skirtumas tarp mūsų yra toks, kad aš žinau savo natūralią būseną, o tu esi susipainiojęs. Taip kaip aukso dirbiniai neturi jokio pranašumo prieš aukso dulkes, išskyrus požiūrį mūsu prote, taip ir mes esame viena būtyje – mes skiriamės tik išvaizda. Mes atrandame tai būdami nuoširdūs, ieškodami, klausdami kasdien ir kiekvieną valandą, pašvęsdami savo gyvenimą šiam atradimui.

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.